Šimtmetį pralenkusi svėdasiškė…

Yra žmonių, kurių darbai, kultūrinis palikimas pralenkia šimtmečius. Liepos 7-ąją būtų sukakę lygiai šimtas metų, kuomet Galvydžių kaime prie Svėdasų gimė kultūros darbininkė, mokytoja, visuomenininkė, knygų autorė ir fotografė Ona Pajedaitė (1925–2016).
Pasižymėjo kaip portreto meistrė, pabrėždavo, kad svarbiausia jos gyvenimo knyga – fotografijų albumas „Kuriančios moterys“, kurioje pateikė bene šimtą keturiasdešimt lietuvišką kultūrą kuriančių moterų. Išvykusi studijuoti, visą laiką gyveno Vilniuje, o didžiąją dalį vasarų praleisdavo tėviškės kaime prie Jaros.

O. Pajedaitės gyvenimo pradžia paženklinta neįtikėtina istorija. Stambų ūkį Galvydžių kaime valdę rimti, darbštūs, giliai tikintys žmonės vaikų taip ir nesusilaukė. Tačiau užgyvento turto suvartojimo, kad giminės ir visokie prašaliečiai neištampytų, klausimą išsprendė išmintingai. Ūkyje tarnavusiam bernui Juozui Pajedai ir tarnaitei Anelei Stukaitei, kurie šeimininkams labai tiko, pasiūlė vestis, rūpintis jais senatvėje ir paveldėti jų ūkį. Taip ir nutiko. Tai, ko tikėjosi, senolei tobulai išsipildė. O naujuosius ūkio šeimininkus likimas apdovanojo gausia šeima. Jauniausia, visų mylimiausia pagrandėlė, Onutė, augo kartu su broliais Vladu, Petru, Antanu bei seserimis Adele ir Brone.
O. Pajedaitė atsiminimų knygoje „Viską lengvai“ apie tėviškę rašė su didžia meile.
„Senąją mūsų sodybą supo didelis sodas. Nepaprastai skanūs obuoliai. Viduryje didžiausia kriaušė – dūlia. Po ja vis nukrypdavo mūsų akys. O viena sena obelis, į kurią buvo patogu įlipti, viršūnėje turėjo drevę. Ten perėjo žalvarniai. <…> Iš ūkų išplaukia sūpuojanti melodija. Matau šviesą ir girdžiu mamos balsą: gieda gadzinkas – „Griaudžius verksmus“. Taip gera plūduriuoti tarp garsų. Ji ateina, mane pakelia, kažką patiesia ir sodina į prieždą ant pelenų. Krosnis kūrenasi. Aš nebijau ugnies, kurią pridengia sustumti puodai. Mama su kačerga pataiso puodus, įmeta keletą pliauskų, pasižiūri į mane ir šypsosi… Šilta, gera. Iš krosnies išlindusi liepsna laižo koptūrą. Šiluma nueina per visą kūną…“
Tokia tad sodžiaus idilė, kurią sunaikino užgriuvę karai.
„Aš iš sušaudyto kaimo“, – po daugelio metų liūdnai išsitardavo O. Pajedaitė. Sovietiniai okupantai čia elgėsi kaip niekur kitur nuožmiai. Pokariu net 18 sodiečių ištremta, 9 įkalinti bei 10 žuvusių nuo kulkų. Paklydusi kulka mirtinai kliudė net tėviškėje viešėjusios jos sesers kūdikį. Tremtis ir kalėjimai buvo visų artimųjų likimas, motina mirė tremtyje Irkutsko srityje, o brolis Petras žuvo lageryje, sodyba nugriauta, sodas sunaikintas, nepalikta akmens ant akmens.
Jauniausioji Ona tremties išvengė, nes nuolat keliavo iš vienų geradarių namų į kitus. Tad ir mokyklų, kuriose mokėsi, radosi vos ne keliolika. Kuomet rašiau, ji net paprašė visų tų vietų neminėti – pagalvos dar paiki žmonės, kad niekur pritapti negalėjusi. Gimnaziją baigė jau Anykščiuose, viena iš įsimintinos – 1944 metų laida, kurios visi vyrukai išėjo savanoriais į Plechavičiaus kariuomenę, o vėliau buvo išblaškyti po visą pasaulį. Jos bendraklasiai – vyskupas Paulius Antanas Baltakis, Antanas Paulavičius, kun. Vytautas Griganavičius ir kiti.
Nuo seno viliojo, tarsi pasakų miestas, sostinė Vilnius. Ten ir išvažiavo, universitete studijavo lietuvių filologiją, tačiau likus vos keliems mėnesiams iki egzaminų, sovietinė valdžia, sužinojusi iš kokios tautiškos ir naujo pasaulio kūrėjams „nusikaltusios“ šeimos ši studentė, iš aukštosios mokyklos pašalino. Tačiau po kurio laiko, jau 1950 metais, visgi leido užbaigti mokslus, laikyti egzaminus, įgyti diplomu paženklintą specialybę. Įsidarbino gimtosios kalbos ir literatūros mokytoja Vilniaus profesinėje technikos mokykloje (vėliau ji pertvarkyta į Lengvosios pramonės technikumą).
Pomėgį nenustygti vietoje – pažinti, keliauti – skiepijo ir savo mokiniams. Su jais keliavo po Vilniaus apylinkes, leisdavosi į ilgesnes išvykas aplankyti įdomiausių Lietuvos vietų. Ne kartą plaukė ir baidarėmis, keliones Lietuvos ežerais ir upėmis labai mėgo. Ypač Šventąją, apie kurios didžiausią sraunumą taip poetiškai eiliavo: „… Šventoji Velninėj riaumoja lyg kalnų upė./ Ji šniokščia, putoja, strimgalviais krinta per akmenis./ Gaivališka srovė pagriebia baidarę./ Ne, neužmerksiu akių, nors susikulčiau į šipulius…“
Kadangi į Vakarus vartai buvo uždaryti, tai nuolat iškeliaudavo į Sovietų sąjungos gilumą. Įsimintinos kelionės – garlaiviu Volgos upe, valtimis – Kulojumi ir kitomis Sibiro upėmis, žygiai Kaukaze ir Karpatuose, Estijoje, Kryme. Labai mėgo Baltijos jūrą, nuolat keliaudavo prie jos nors kelioms dienoms, tiesiog pabūti, tačiau mieliausias kampelis taip ir pasiliko Galvydžiai.

Sulaukusi penkiasdešimties metų amžiaus, 1975-aisiais, ryžosi išeiti iš darbo ir verstis fotografija, tiesiog gyventi, daryti tik tai, kas miela, reikalinga, mėgautis laisve. Aktyviau fotografuoti ėmusi bene 1963 metais, keliaudama su etnografų bei studentų ekspedicijomis, o vėliau ypač susidomėjo kūrėjų gyvenimais. Prasidėjo labai įdomi, o kartu ir sudėtinga bičiulystė su moterimi iš Mažosios Lietuvos, populiaraus romano „Aukštujų Šimonių likimas“ autore Ieva Simonaityte. Oi nelengvai bendravusios – I. Simonaitytė buvusi labai išskirtinio būdo kūrėja. Tačiau tą kantrų darbą 1988 metais vainikavo knyga albumas „Ji buvo Simonaitytė“.
Aktyviai lankydama parodas, spektaklius, knygų sutiktuves, susitikdama su rašytojais, ėmė fotografuoti kultūros žmonių portretus, jos nuotraukos gausiai spausdintos įvairiuose periodiniuose leidiniuose, jomis iliustruojamos knygos. Vieną vasarą keliavusi po Aukštaitiją su rašytoju Juozu Baltušiu, mat buvo ruošiama knyga apie šį išskirtinį, liaudies rašytojo titulą pelniusį žodžio meistrą. Linksmai nusiteikęs „Parduotų vasarų“ autorius patikino, kad O. Pajedaitė – geriausia fotografė. Ypatingai artimai bičiuliavosi su poetais Kaziu Bradūnu bei Justinu Marcinkevičiumi. Jie, kaip ir dar daugybė tų laikų garsenybių, apsilankydavo jaukiame fotografės bute, daugiaaukščio Pylimo gatvės mūro šviesioje palėpėje. Kuomet J. Marcinkevičių bjaurokai užsipuolė, atrodo, kultūros savaitraštyje „Literatūra ir menas“, tai ji kone vienintelė rašė raštus, savo bičiulį užstojo, o nuėjusi į minėto laikraščio redakciją drąsiai išrėžė: kaip jie drįsta rašyti prie jos bičiulį tokią bjaurastį ir dar šalia spausdinti jos fotografuotą nuotrauką.
Ypač džiaugėsi vasaromis tėviškėje. Kadangi savų namų nebebuvo, tai viešėdavo, tiesiog gyvendavo, kaimynų Žemaičių namuose, šalia per malūno užtvankos liekanų slenksčius kriokliu šniokščiančios Jaros. Iš ten kilusiai bičiulei Nijolei Žemaitytei mirus, vasaros kampelį susirasdavo pas Baliūnus Pauriškiuose. Pasivaikščiojimas po mišką, uogavimas, o ypač grybavimas skleidėsi kaip didžiausia atgaiva. O jau apie reto gardumo, ypatingo skonio, raugintus Onutės grybus žinojo visas Vilnius.
Atsiradus galimybei ėmė leisti leidinius su savo sukauptomis nuotraukomis bei tekstais. Bene reikšmingiausios atsiminimų knygos – „Kelionių mozaika“, „Viskas lengvai“ bei jau minėta „Kuriančios moterys“. Padedant artimiesiems sukūrė internetinę svetainę „Ona Pajedaitė. Dovana Lietuvai“. Sutvarkė ir paskirstė savo milžinišką net 65 000 negatyvų archyvą, daugybės įvairaus dydžio fotografijų palikimą. Jau po mirties dalis nuotraukų, o taip pat nemenkas knygų su autorių autografais rinkinys atiteko Svėdasų bibliotekai. Minint jubiliejinius metus, planuojama surengti parodą iš paveldėto lobyno Svėdasų bibliotekos meno galerijoje.
O. Pajedaitė kaip viena žymiausių Anykščių krašto moterų pateko į LRT laidos „Moterų gatvės“ programą, o gal iš tiesų verta būtų jos vardu pavadinti ir nors mažą skersgatvį Svėdasų miestelyje. Jubiliejiniai visi metai, tai mes dar šį tą nepamirštamai Onutei pagerbti jos tėviškės krašte dar sugalvosime.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas