Eleonora Mikalajūnienė, nors kartais ir tyliai padejuoja, bet gero ūpo nepraranda.Autoriaus nuotr.
Jinai – iš mano Tibetu praminto Anykščių miesto kampelio, iš vietelės, kur dviejų gretimų kiemų žmonės mažiau nei devyniasdešimt metų negyvena. Pasakosiu apie moterį iš skautiškos, patriotinės tarpukario mokyklos, išėjusią į rūstųjį sovietmetį, apie gyvenimą naujomis sąlygomis, apie prisitaikymą ar susitaikymą.
Eleonora Mikalajūnienė greit švęs 93 metų sukaktį. Kaip greitai prabėgo treji metai, kuomet jai buvo vos devyniasdešimt, kuomet pirmą kartą peržengiau jos namų slenkstį. Kuomet palengva susibičiuliavom ir ji apie savo ilgą gyvenimo papasakojo. Pirmiausia pasakojo apie tą tolimą vaikystės pasaulį, apie Ežeraičių kaimą, vaikystėje patirtą šeimos persikraustymą į įsigytą didesnį, bene 18 hektarų ūkį Davainių vienkiemyje šalia Vidinksto ežero, šalia Pakalnių bažnytkaimio. Ji buvo vyriausia iš nemenko šešių seserų ir vieno brolio vaikų būrelio. Tuomet didysis pasaulis baigdavosi Pakalniuose – kur buvo bažnyčia, krautuvėlė ir grietinės nugriebimo punktas. O toliau buvo Utena, kur ir pasuko vyriausios dukters kelias, supratingiems tėvams sumanius ją leisti į aukštesnius mokslus.
Tėviškėje bręstanti katalikiška pasaulėjauta dar sustiprėjo įstojus į angelaičius, klausant paskaitėlių, mokantis dainuoti ir deklamuoti, žygiuojant procesijose, dalyvaujant didžiosiose tautinėse gegužinėse Piliakalnyje. Utenos gimnazijoje greitai įsijungė į skautų draugiją.
Kapelionas Lukošiūnas nepaprastai mėgo būti su jaunimu – ne tik žodžiu, pamokslėliais, pamokymais gelbėti, bet ir kartu keliauti, sportuoti. Tiesiog su sutana aistringai žaidė tinklinį ir kitus žaidimus, padainuodavo ne tik lietuviškų, bet ir vokiškų dainelių. Bene visi mokytojai buvo gebantys išmokyti, vardan žinojimo ir gero išsiauklėjimo besistengiantys.
Skautybės pamokos – kasdien padaryti nors vieną rimtą gerą darbą, visur ir visada pagelbėti žmogui, turėti su savimi visuomet ir adatą su siūlu, kad taip mergaitiškai galėtų ką prireikus susiūti.
Stovykla Pažaislyje buvo tarptautinė – dalyvavo ir būrelis šiaurietiškai santūrių Estijos skaučių. Skautiškas pasisveikinimas nepasimiršo: pakėlus ranką aukštyn su trimis ištiestais pirštais ištarti „Budėk“. Buvo laikas, kai skautų į bažnyčią su vėliavomis neįleisdavo. Nesutiko bažnytinė vyriausybė tuomet su prezidento Antano Smetonos valdžia. O iškeltų į viršų skauto pirštų trejybė reiškė Dievą, tėvynę, artimą, tačiau tėvynei skirtas pirštas buvo aukščiausias…
Vokietmetį pakeitus naujajam sovietmečiui, viskas sumišo – naujojo pasaulio kūrėjai nenorėjo pripažinti vokiškai surašyto atestato, bet vis dėlto įstojo į Ukmergės mokytojų seminariją, greitai prasilavinusi veikiai ėmė darbuotis mokytoja.
Pradinės mokyklėlės buvo tokios mielos, su keliolika vaikučių kaimo gryčiose, pilnose nuoširdumo ir pokariu patirto skausmo, išgyvenimų atšvaito. Aponkiškis prie Alantos, Skudutiškis, Pagrunda, Tirmūnai netoli Vyžuonų, Nuolat piktais būriais slankiojo stribai, nuolat atskriedavo žinia – tuos areštavo, anuos išvežė, ten ar ten nukovė partizanų. Nebenorėjo būti kaime. Prašė švietimo skyriuje perkelti į miestą ar miestelį, kelis metus darbavosi Skiemonyse, o jau 1951 m. persikėlė į Anykščius.
Antroji vidurinė mokykla ir galimybė dirbti lietuvių kalbos mokytoja. Taip pat auklėtojos darbas, rūpestinga bičiulystė su bręstančiais, tuoj į savarankišką gyvenimą žengsiančiais jaunuoliais. Smagu, kad Eleonoros auklėtiniu buvo ir tikra garsenybė, buvęs puikus krepšininkas, nūnai Seimo narys Sergejus Jovaiša. Taip pamėgusi krepšinį, kad gali visai profesionaliai matytas rungtynes įvertinti, kas buvo padaryta ne taip, kas kalčiausias dėl pralaimėjimo, kas lėmė laimėjimą pakomentuoti. Ir dabar nepraleidžia šio žaidimo transliacijų per televiziją ir serga už „Žalgirį“ bei Lietuvos rinktinę.
Ištekėjo būdama jau brandi mergina už taip pat mokytojo Antano Mikalajūno, kilusio nuo Debeikių. Šis gerokai vyresnis, dar tarpukariu daugiau nei dešimtmetį įvairiose Rytų Aukštaitijos mokyklose mokytojavęs, kažkaip sugebėjo išvengti represijų, darbavosi vakarinės mokyklos direktoriumi, buvo aktyvus visuomenininkas, mėgo žvejoti, meistrauti, skaityti, keliauti. Įdomu ir smagu buvę kartu gyventi. Vaikų nesusilaukė. Ir šypsosi, ir padūsauja jau senokai našlaujanti moteris.
Koks gi dabar gyvenimas? Įdomus, juk seka ir politiką, ir laikraštį paskaito, ir kryžiažodžius sprendžia, ir turkiškus serialus pažiūri, ir, nors sunkiai kojos neša, pati viena pasisodina, nuravi daržą, gėlynus, o rudeniop savo išaugintomis daržovėmis mėgaujasi.
Tikra atgaiva – nuolat užsukančios bičiulės. Tad moteris be liūdesio skautišku žingsniu šimtmečio link keliauja…
