Sodininkų nepalankiai vertinami varnėnai išskrido iš Lietuvos

Paprastasis varnėnas, dar vadinamas špoku ar dėl balsingumo – šnekučiu, vos 70–90 gramų sveriantis paukštelis, kovo pradžioje ant sparnų parneša pavasarį. Tai – viena dažniausių paukščių rūšių, nors jų populiacija per pastaruosius 25 metus sumažėjo beveik dvigubai. Lietuvoje peri 200–250 tūkstančių porų.
Mūsų varnėnai patys pirmieji patraukė žiemoti į šiltuosius kraštus, tad dalis sodininkų juos be reikalo kaltina vyšnių lesimu, kurių jie net neparagaus.

Laukėme varnėnų su trim jiems paruoštais inkilais. Viename žiemojo zylutės, teko jį išvalyti, o varnėnai savo būstus palieka švarius kitiems metams.
Porelė apsigyveno tik viename. Buvo gana baikštūs, ne tokie ir balsingi. Patelė deda 4–7 šviesiai melsvus kiaušinius, abu peri apie dvi savaites, jaunikliai lizdą palieka po dvidešimties dienų.

Buvo smagu žiūrėti, kaip varnėnai bėgioja vejoje, nuo ryto iki vakaro lekioja į inkilą, maitina jauniklius. Gerai sutarė su juodaisiais strazdais, kurių šiuo metu neįmanoma išprašyti iš nokstančių braškių. Gal vieną dieną matyti trys jaunikliai ir buvo šių metų vada, tačiau tiek juos ir tematėme. Vieną rytą kieme, po langais, nusileido būrys varnėnų – net juoda. Dalis prie medžio, kuriame inkilas. Ir visi dingo. Matyt, su jais ir mūsiškiai. Nejaugi taip anksti ruošiasi į šiltesnius kraštus?

„Tikrai taip. Mūsų varnėnai pirmieji, tik užauginę vaikus, išskrenda, ir šiuo metu jie jau kažkur Lenkijoje, – sakė daug kraštų, kuriuose žiemoja Lietuvos paukščiai, aplankęs, jų kelionių maršrutus išanalizavęs ornitologas Gediminas Petkus. – Užauginę vaikus, paprastieji varnėnai jau išskrido į Šiaurės Prancūziją, Didžiąją Britaniją. Galėtų čia pabūti ir ilgiau, juolab, kad labai maža dalis sulaukia ir rudens, net peržiemoja. Matyt, veikia instinktas skristi į Pietus. Tad kai kurie sodininkai varnėnus nulesus vyšnias kaltina nepelnytai. Pagrindinis mūsiškių varnėnų maistas – vabzdžiai, sliekai, vorai, moliuskai… Į mūsiškių vietą atskrenda varnėnai iš Šiaurės – Skandinavijos šalių, Estijos, Šiaurinės Rusijos. Jie iki rudens ir vaišinasi mūsų uogomis.“

Pasak ornitologo G. Petkaus, nereikėtų labai išgyventi dėl tų uogų, nes varnėnai svarbūs ne tik kaip biologinės įvairovės dalis, jie – puikūs vejos aeratoriai, soduose sulesa daugybę vabzdžių lervų, kurios daro didelę žalą vaismedžiams, vaiskrūmiams ir daržams.
„Vis labiau nykstant natūralioms buveinėms, varnėnai tampa dar labiau priklausomi nuo žmogaus. Jų mažėja dėl intensyvios žemdirbystės, gyvulininkystės ūkių nykimo, kai vis mažiau nuganytų laukų, gyvenvietėse besibastančių kačių, perėjimo vietų trūkumo.

Norėdami prisidėti prie varnėnų gerovės, priimkite juos į savo sodą, iškelkite inkilų“, – siūlė ornitologas. G. Petkus, pastebėdamas, kad varnėnai mėgsta žmogaus kaimynystę labiau nei atokias, neapgyvendintas vietoves. Jie apsigyvena, kur tik randa tinkamų perėjimui uoksų, inkilų, gerai jaučiasi parkuose, gyvenviečių želdiniuose, pavieniuose medžiuose, pamiškėse.

Lietuvos ornitologų draugijos Agrarinio kraštovaizdžio paukščių populiacijų indekso duomenimis, dabar paprastųjų varnėnų gausa Lietuvoje sudaro vos 46,7 proc. 2000-ųjų metų lygio. Situacija ženkliai pablogėjo po 2014-ųjų. Pasak Lietuvos ornitologų draugijos vyr. biologo Gintaro Riaubos, tai liudija, kad agrarinio kraštovaizdžio pokyčiai daro vis stipresnį neigiamą poveikį paukščiams.