Šokdamas turi jausti malonumą

Anykščių Kultūros centro choreografė Jūratė Šimkienė – pozityvu trykštanti mokytoja, išugdžiusi ne vieną šokėjų kartą, džiaugiasi, kad jaunimui tautinis šokis vis dar nėra svetimas ir juo pritraukti vaikus nesunku.

Atvykusi į Anykščius, raudojo

Nors pašnekovė save vadina anykštėne, J. Šimkienės šaknys – pajūryje. Gimusi ir užaugusi Klaipėdoje, jauna studentė gavo paskyrimą į negirdėtą Anykščių kraštą ir… iš jo nebeišvyko.
„Anais, sovietiniais laikais, pabaigus mokslus, būdavo paskyrimai ir negalėdavai likti savam mieste, jei nesi ištekėjusi. O aš šeimos neturėjau, tai ir teko iš Klaipėdos pasitraukti. Atvažiavo pirkliai iš Anykščių, nupirko ir išsivežė, – juokėsi savo karjeros pradžią prisiminusi J. Šimkienė. – Tiesiog Anykščiuose nebuvo choreografo, dėstytojai rekomendavo mane, nes žinojo, kad vis tiek turėsiu išvažiuoti. O tame krašte nė karto gyvenime nebuvau buvusi. Į svetimą miestą atvykau net ne po studijų, čia turėjome susirinkti kolektyvus, pastatyti šokius ir apsiginti baigiamuosius darbus. Vasario 13 dieną apsigyniau diplomą, pavasarį jį gavau ir tikrai galvojau, kad Anykščiuose pagyvensiu 3 metus ir – namo. Bet gyvenimas sudėlioja visai kitaip.“

Pasiteiravus, kokie Anykščiai pasirodė iš pirmo žvilgsnio, choreografė atviravo: „Buvo baisu – čia nepažinojau nė vieno žmogaus, nė gyvos dvasios. Neturėjau, kur gyventi. Direktorius vežiojo mane po Anykščius ir niekas manęs apsistoti nepriėmė. Atvykau rugpjūčio pradžioje – dar ir dėl to buvo sunku, nes tais laikais vasarą visi atostogavo, nieko nebuvo, sėdėjau viena kabinete ir raudojau. Paskui prasidėjo darbai, man reikėjo rinktis kolektyvą, dalyvauti Dainų šventėje ir tada jau nebuvo kada liūdėti. Aš pusę metų nebuvau parvažiavusi namo, nes nebuvo laiko. Automobilio neturėjau, o autobusas į Klaipėdą važiuodavo devynias valandas.“
„Tai buvo 3-4 metais jaunesni už mane žmonės. Pamenu, kai išvažiavome į Dainų šventę, ėjome pasivaikščioti – o be vadovo niekas neišleisdavo – mūsų klausdavo, kur jūsų vadovas” , – prisiminė choreografė.

,,Galvoju, kad niekas nevyksta šiaip sau. Kai atsisuku atgal, matau, kad buvo visai smagu. Ir tebėra! Visi klausia, ar nenoriu grįžti į Klaipėdą. Tėvelių neturiu jau labai seniai, ten gyvena sesuo, giminių taip pat yra. Bet jau nebenoriu. Čia mylimas, mėgiamas darbas, čia gyvenu didžiąją savo gyvenimo dalį. Ir, žinoma, anūkai! Jų turiu keturis – mano sūnus taip mane papuošė. Ir dukrą ištekinau šį rudenį, ji išvažiuoja gyventi į Australiją. Abu mano vaikai nuo pirmos klasės pas mane šoko. Visi keturi anūkai taip pat šoka. Tačiau vaikai savo gyvenimų su šokiu nesusiejo, nors abu turi meninės gyslelės“, – „Anykštos“ skaitytojams pasakojo žinoma šokio mokytoja, kuri vadovauja trims šokių kolektyvams.

Pasirinkimu niekuomet nedvejojo

Pačios J. Šimkienės gyvenime šokis atsirado labai seniai – kai ši dar buvo vaikas, pirmokė, į šokio glėbį visai atsitiktinai pastūmėjo mama.
„Mes gyvenome pačiame Klaipėdos centre, prie Meridiano. Mano vadovė, kurios nebėra jau metai, anuomet baigusi mokslus Leningrade, atvažiavo į Statybos trestą ir tiesiog kvietė vaikus, norinčius šokti. Manęs mama paklausė, ar aš noriu šokti, atsakiau, jog taip. Mama ten nuvedė ir man taip patiko, iš karto pataikiau į savo roges. Nebuvo jokių minčių nei mesti, nei ieškoti kažko kito. Šokau tais laikais labai žymiame kolektyve „Žiogelis“. Iš pradžių jame buvo tik 17 vaikų, o kai jis išaugo, jau šoko per šimtą. Mūsų vadovė buvo mokytoja iš didžiosios raidės. Ji mokė mus ne tik šokio. Mes tuomet labai daug keliavome, daugiausia – po Rusiją. Ir ji mus mokė elementarių, kasdienių dalykų: kaip elgtis prie stalo, kaip valgyti su peiliu ir šakute. Vedžiodavo po Tretjakovo galerijas Maskvoje, ermitažus. Visa tai prisimenu su dėkingumu“, – kaip pamilo šokį, prisiminė choreografė ir pridūrė, kad savo mokytojos gyvenimiškas pamokas išmoko gerai – ir ji pati stengiasi, kad vaikai būtų kultūringi, neapkalbėtų vieni kitų, kad berniukai praleistų mergaites. Teigia, kad vaikus tai ne visuomet pasiekia, bet kai nuolat kartoji, tampi išgirstas.

Vaikai turi didesnę laisvę

J. Šimkienė, paklausta, ar šiuolaikiniai vaikai skiriasi nuo anų, su kuriais dirbo anksčiau, sakė: „Labai labai. Viskas progresuoja visame kame. Aš galvoju, kad vadovas pats turi nestovėti vietoje. Jei vadovausiuosi tuo, kas buvo anksčiau, nieko iš to nebus. Tačiau ir šiandien pagrindinės vertybės išlieka – pagarba suaugusiajam, kultūringumas, kolektyviškumas. Visada akcentuoju – jei tu kažkam trenkei, pasakei blogą žodį, viską apversk: norėtum, kad tau taip būtų? Niekas to nenori. Dabar vaikai turi labai daug veiklos, yra labai užimti, jie pavargsta. Pastebėjau, kad jei vaikas kažką lanko, tai jis lanko viską. O jei nelanko, nelanko nieko. Kokias vertybes šeima teikia, ką vaikams kalba, taip vaikai ir elgiasi. Galiu kalbėti iš savo didelės patirties. Viskas turi būti per pavyzdį – jei pats sėdėsi telefone, ko norėti iš vaiko?“

Taip pat šokio mokytoja teigė pastebėjusi, kad šiandien vaikams yra suteikiama didesnė pasirinkimo laisvė: jei anksčiau buvęs „diktatas“, pareiga, tai dabar – laisvė daryti tai, ką nori.

„Anksčiau buvo taip, kad jei jau pradėjai šokti, pamėgink neiti. Pažiūrėkite, kiek rajone buvo kolektyvų – reikėjo šokti nori nenori. Iš vienos pusės blogai, iš kitos – gerai. Dabar yra laisvė rinktis – tai irgi gerai. Bet manau, kad turi būti ir įsipareigojimas. Rugsėjį renkame kolektyvą – tada galima ateiti, pamėginti, pažiūrėti, ar tinka, ar patinka vadovas, draugai. Tačiau jei jau nuo spalio pradeda lankyti, mes labai prašome, kad šoktų iki sezono pabaigos. Nes yra kolektyviškumas – esi atsakingas prieš savo partnerį, prieš vadovą. Viskas yra tarsi siūlais surišta – jei vieną nutrauksi, viskas pabyra. Jei vaikas žada mesti, tuomet einu, kalbuosi su juo, su tėvais, ieškome kompromisų.“

Prakalbus apie tėvus, pašnekovė sakė, kad ir šie – taip pat jau kitokie, nei „anuometiniai“.
„Visi elgiasi laisviau – jei nori, vaikas važiuoja į repeticiją, jei ne – nevažiuoja. Nepatiko, nebeis – tėvai tam neprieštarauja. O aš kitokios nuomonės – gali neiti, bet ne dabar. Nereikia iš karto leisti mesti. Bet kokia veikla yra darbas. Jei nori išmokti dainuoti, turi išmokti žodžius. Jei nori išmokti šokti – turi išmokti žingsnius“, – kalbėjo J. Šimkienė.

Repeticijos – namuose, kelionėje – džiaugsmas

„Vaikams labai patinka Dainų šventė – nesvarbu, kad tenka miegoti ant žemės, nepailsėti. Aš į Dainų šventes važinėju nuo 1985 metų ir turiu pasakyti, kad sąlygos prastėja labai ryškiai – mes niekada nemiegodavome ant žemės, visada būdavo lovos, nakvodavome bendrabučiuose, būdavo daugiau laisvo laiko, galėdavome po Vilnių pavaikščioti, pamatyti. Dabar dirbame nuo 7 ryto, kartais – iki 8 vakaro. Nesvarbu, ar lietus lyja, ar sninga. Kažkada teko bėgti vaikams pirštines pirkti – taip šalta buvo. Tačiau repeticijos, tie blogi dalykai greitai užsimiršta. Pačios šventės malonumas, kada yra publika, žiūrovai, viską atperka!“– pasakojo J. Šimkienė ir teigė, kad su šokių kolektyvais neretai šokio parodyti vyksta ir į užsienį.

„Tačiau ir čia jau yra skirtumų: anksčiau vaikai nebijodavo keliauti autobusais, truputį pavargti. Dabar visi nori skraidyti. Mes paromis autobuse miegodavome. O kiek daug pamatai! Labai dažnai važiuodavome su Vilniaus choru „Septima“, kurio vadovas gal 20 metų už mane vyresnis. Ir kai pamatydavau, kad jis gali taip keliauti, pagalvodavau: o tai aš negaliu?! Nuovargis labai greitai praeina, kai žinai, kiek įspūdžių, nuotykių patiri“, – į prisiminimus leidosi pašnekovė bei pridūrė norinti, kad kelionėse jos vadovaujami šokių kolektyvai patirtų kuo daugiau malonumo, o ne įtampos.

„Turiu tokią nuostatą, kad visą juodą darbą padarome čia, namuose. Kai išvykstame į festivalį, tik užlipame į sceną, pasižiūrime, kur kas turi stovėti. Niekada kelionėje ištisai nerepetuojame – kiek įmanoma, vaikams duodu laisvę, kad jie jaustų malonumą. Per repeticijas daug reikalauju, o koncertų metu prašau parodyti viską, ką gali. Tik prašau neparodyti žiūrovams, jei suklysta! Patariu šypsotis ir daryti viską toliau – juk niekas nieko nepastebi, net ir aš pati“, – šypsojosi mokytoja.

Mokosi neprisirišti

O kaip pastatyti vis naują šokį, juk tautinių, atrodytų, nėra neišsemiami aruodai?
„Iš tiesų, jų yra labai daug. Kartą į metus važiuojame į seminarus, žiūrime, kaip kiti šoka. Šokių yra įvairių, tik reikia atrasti tuos, kurie „užkabina“. O štai tokių nėra itin daug. Stengiuosi kiek įmanoma šviestis – važiuoti į baletus, koncertus. Net nebūtinai turi būti šokio koncertas – ir iš teatro gimsta idėjos. Išgirstu muziką, sugalvoju judesį – atėjus įkvėpimui, to judesio dažnai nė neatsimenu, jis gimsta ekspromtu. Kartais ateina įkvėpimas ir viskas išeina tarsi savaime, kartais būna sunku. Kaip ir visiems.

O patirtis ir bagažas niekur nedingsta. Išsekti gali kantrybė, noras. Gali supykti, gali užrėkti, bet mokėk ir atsiprašyti. Man yra tris kartus lengviau pripažinti savo klaidą, net jei būnu teisi. Aš negaliu pykti.

Daug kas priklauso nuo vaikų, kolektyvo. Visur yra bangavimas. Visur. Vienu metu turi tokį stiprų kolektyvą, kad su juo gali bet ką padaryti. O su kitu gali daryti tik labai paprastus dalykus. Tik su visais atsisveikinti būna labai sunku. Išleidi dvyliktokes ir raudi. Dirbom, šokom ir jos išeina. Labai skausmingai tai išgyvenu, tačiau reikia išmokti neprisirišti. Nei prie mokinių, nei prie savų vaikų, nei prie daiktų. Viskas yra laikina, reikia žinoti, kad tai – ne tavo. Labai sunku, bet po truputį mokausi“, – apie savo darbą pasakojo J. Šimkienė, kuri pasirūpina ir auklėtinių tautiniais kostiumais: pati perka jiems medžiagą, pati pagamina karūnas.
Paklausta apie pomėgius, J. Šimkienė sakė, kad ji pati laisvalaikiu šoka linijinius šokius pas savo buvusią šokėją.