Lietuvoje birželio sukilimas prasidėjo kilus SSSR – Vokietijos karui – nuo 1941 metų birželio 23 dienos ir tęsėsi iki 1941 metų birželio 26 dienos. Sukilime nebuvo nuošalyje ir anykštėnai, apie kuriuos savo straipsnyje praėjusio šeštadienio „Anykštoje“ „Sukilimas Anykščiuose: 4 nepriklausomybės dienos“ rašė istorikas, anykštėnas Gintaras Vaičiūnas. Kokia minėto sukilimo reikšmė?Ar pakankamai įamžintas sukilėlių atminimas? Ar pakankamai skiriama dėmesio šiam istorijos faktui?
Gintaras RAŽANSKAS, J. Biliūno gimnazijos istorijos mokytojas: „1941-ųjų metų birželio sukilimą mes vertiname prieštaringai. Viena vertus, laisvės, nepriklausomybės idėja buvo teisinga, graži. Po metų sovietinės okupacijos žmonės norėjo pasipriešinti ir išvyti okupantus. Kita vertus, tie sukilėliai nežinojo, kas jų laukia, jie buvo naivuoliai, idealistai, manė, kad nepriklausomybę pripažins atėję vokiečiai. Tačiau vokiečiai greitai išvaikė laikinąją vyriausybę, ir jokios Lietuvos nepriklausomybės nebuvo. Be to, daug sukilėlių susitepė nekaltų žmonių krauju. Ir tai yra istorijos balta dėmė. Mes lyg ir žinome tokius sukilėlius, bet nedrįstame apie tai kalbėti. Jeigu pradėsime vardinti jų pavardes, gali kilti teismų banga. Debeikių apylinkėse irgi vyko sukilimas. Tai sukilėliai po poros dienų suėmė visus žydus, suvarė į pirtelę, pradėjo šaudyti. Ten baisūs dalykai dėjosi… Ir tą darė, ir kitą darė tie patys sukilėliai, nors jie ėjo su trispalve ir nešė laisvės idėją. Todėl mes ir neminim birželio 23-osios. Seime ši atmintina diena buvo įteisinta, bet prasidėjus žmonių pasipriešinimui iš atmintinų dienų buvo išbraukta. Ypač žydų organizacijos teigė, jog tai nėra minėtina diena. Kad ir neminint tos dienos, įmažinant galima kokį paminklėlį ar akmenuką pastatyti, nes buvo graži idėja. Bet kokių didelių minėjimų ir vertinimų neturėtų būti. Rajone kažkokiame kaime yra kryžius tų metų sukilėliams, kuriuos nušovė bolševikai, o daugiau neturiu duomenų, kad būtų kaip nors įmažintas sukilėlių atminimas“.
Zenonas MAMENIŠKIS, šaulys: „Sukilimo reikšmė yra tokia, kad pasauliui parodyta, jog lietuvių dvasia nežlugus, ir jie bet kokia proga pasinaudos galimybe atstatyti valstybingumą. Pasaulyje yra stipresni, kurie diktuoja savo sąlygas – taip atsitiko su sukilėlių lūkesčiais, kad atėjus vokiečiams bus atstatyta Lietuvos nepriklausomybė. O mažai tautai tik privalu buvo parodyti… Ir Pilėnai savo laiku negalėjo prieš ordiną laimėti, bet jie parodė, kad taip lengvai tauta nepasiduos. Istorijos niekada nereikėtų pamiršti. Štai, kad ir minint Gedulo ir vilties dieną vienos parduotuvės pardavėjai nebuvo aišku, kam keliamos valstybinės vėliavos. Žmogus ketverius metus per langą mato įvykius prie paminklo Laisvei ir vis dar nesupranta, kas vyksta. Mokyklose turėtų apie valstybei svarbius įvykius daugiau kalbėti istorijos būreliai, bendras supratimas tautoje turi išlikti. Istorikai vertinti birželio sukilimą gali prieštaringai, nes kiekvienas istorikas yra žmogus, o žmogui būdingi įvairūs atspalviai. Kaip kas nori, taip tas vertina, bet yra bendras kontekstas, o ne pavienių asmenų nuomonė“.
Antanas VERBICKAS, Muziejaus direktorius: „Manau, kad šiuo sukilimu Lietuvos žmonės vienaip ar kitaip parodė, kad jie nesutiko su okupacija ir, atsiradus progai, ieškojo būdų, kaip atkurti savarankišką nepriklausomą valstybę. Pasiryžti ir imtis jau reikėjo būti nusiteikusiems, kad yra aiškus tikslas, nes tuo metu jau kitokių svarstymų nebuvo. Kai pati tauta su ginklu to siekia, tai ir yra neginčijamas įrodymas, kad tauta nori būti nepriklausoma. Sunku man komentuoti prieštaringus sukilimo vertinimus, kadangi ta istorinė informacija yra labai įvairi. Valstybės sprendimas išbraukti birželio 23 dieną iš atmintinų dienų sąrašo yra suprantamas… Tačiau manau, kad kiekvienoje siekiamybėje būna ir kažkokių dalykų, kurių negalima niekaip pateisinti. Ir aš kiek esu filmavęs sukilimo liudytojus, tai negali suvokti, kaip galėjo įvykti, kad buvo kaimynai ir po to įsitraukė į tokią veiklą, kai buvo žudomi nekalti žmonės. Šito, negyvenęs tuo laiku, negali suprasti. Neginčijamas yra dalykas, kad nepriklausomybės siekiamybės iš Lietuvos istorijos neišbrauksim. Dėl žydų holokausto temos galiu remtis tik tuo, ką pavyko pakalbinti, nufilmuoti… Iš esmės prieš keliolika metų buvo surinkta medžiagos apie sukilimą, bet galbūt ir dėl to prieštaringumo, įvairių interpretacijų buvo suprasta, kad čia yra per daug sudėtinga. O istorikas Gintaras Vaičiūnas įvykius galėjo pateikti tokius, kokie jie yra archyvinėje medžiagoje. Ką gali žinoti, ką konkrečioms aplinkybėms esant apie sukilimą kalbėjo vienas ar kitas žmogus… Šiaip muziejus kokios nors medžiagos, eksponatų neturime, nes iki 1990 metų šios datos iš vis nebuvo krašto istorijoje, taigi neturime kuo pasigirti ir ko parodyti kokioje nors parodėlėje…“
-ANYKŠTA
