Rugsėjo 23-ąją, kai visoje Lietuvoje ir šiemet bus prisimenama Žydų genocido diena, Anykščiuose prabilsime ne tik apie žūtį, bet ir apie laimingąją lemtį – išlikimą. Tą sekmadienį 17 val. pačioje senamiesčio širdyje, Sinagogos aikštėje, stabtelsime prie naujo atminimo suolelio, kuris nuo šiol mūsų mieste primins vieną žydų kilmės žmogų, tapusį pasaulio įžymybe, bet visą gyvenimą save laikiusį anykštėnu.
Rugsėjo 23-ąją, kai visoje Lietuvoje ir šiemet bus prisimenama Žydų genocido diena, Anykščiuose prabilsime ne tik apie žūtį, bet ir apie laimingąją lemtį – išlikimą. Tą sekmadienį 17 val. pačioje senamiesčio širdyje, Sinagogos aikštėje, stabtelsime prie naujo atminimo suolelio, kuris nuo šiol mūsų mieste primins vieną žydų kilmės žmogų, tapusį pasaulio įžymybe, bet visą gyvenimą save laikiusį anykštėnu.
Rudolfas Baranikas (1920-1998) – Anykščių vaikas, Lietuvos patriotas ir pasaulio taikos dailininkas. Šie žodžiai, lietuvių ir anglų kalbomis įrašyti ant suolelio, atspindi vieno anykštėno gyvenimo kelią.
Kiek siekė vaiko atmintis, nuo mažens jis užaugo Anykščių senamiestyje, kur prisiglaudė iš badaujančios Ukrainos pabėgę jo tėvai. Laiku pajutęs menininko talentą, prieš pat Antrąjį pasaulinį karą jis išvyko anapus Atlanto siekti išsilavinimo. Paskui ilgai neberado kelio atgal į savo vaikystės miestą, kurio pakraštyje tarp pusantro tūkstančio sušaudytų žydų atsidūrė ir jo tėvai, sesuo. Užtat išsaugojo lietuvybę – savo literatūrinę kūrybą spaudoje dažniau nei pavarde pasirašinėjo Anykštėnu, o prisistatydamas kaip dailininkas nepamiršdavo pridurti esąs iš Lietuvos.
R. Baranikas buvo ne tik meno pasaulio žmogus – jis buvo menininkas politikas. Jo gyvenimo principas, išrašytas ir ant suolelio, – „Gyvenimo paveikslui pakanka ir poros spalvų“. Tik juoda ir balta spalva vyrauja jo tapyboje, o politikoje jis buvo toks pats kategoriškas: arba už, arba prieš, negali būti kažkas pusiau. Todėl jis buvo Jungtinių Valstijų menininkų akcijos, sustabdžiusios Vietnamo karą, iniciatorius, kūryboje ir gyvenime demonstravo aktyvią pacifistinę poziciją.
Praėjus 14-ai metų po dailės profesoriaus R. Baraniko mirties, jo kūrinius saugo ir brangina žymiausi JAV moderniojo meno muziejai. Pasaulyje iki šiol nebuvo jokio atminimo ženklo, liudijusio jo būtį, – net ir kapo, nes po mirties jo pelenai pasklido virš JAV kalnų. Ten gyvena jo senutė žmona dailininkė, ten skleidėsi anksti mirusio jo sūnaus fotomenininko talentas, ten užaugo jo anūkė.
R. Baraniko atminimo suolelis Anykščių senamiestyje pastatytas Anykščių miesto bendruomenių tarybos iniciatyva ir Vietos bendruomenių savivaldos 2012 m. lėšomis. Vieno likimo pavyzdžiu jis liudys ir Anykščių dvasios stiprybę, primindamas, kad pasaulis visais laikais buvo ir yra atviras kiekvienam talentui ir iniciatyvai.
