Po sėkmingo „interviu“: Butėnų „žvaigždė“ Bronė Valuntienė, Giedrė Rekašienė ir šių eilučių autorius.
Viename iš didžiausių Svėdasų seniūnijos kaimų, Butėnuose, savo gyvenamąją vietą deklaruoja 85 žmonės, o išeiviai iš šio kaimo pasklido plačiai. Jau tradicine tampančios Butėnų dienos – kaimo suvažiavimo šių metų šūkis buvo „Kaip išgyventi 100 metų“, o ji buvo skirta senai, istorinei Valuntų giminei atsiminti ir pagerbti. Tai lėmė įvykis balandyje, kuomet kaimo gyventojai Bronei Valuntienei sukako šimtas metų. Šeštadienį Butėnuose buvo smagu ir įdomu.
Suvažiavimo vieta – kadaise visoje Lietuvoje garsi unikalių medžio skulptūrų sodu, liaudies meistro Zenono Valuntos sodyba. Pušų ir eglių ūksmė, vis dar užsilikę mistiškų, gamtos jėgų veik sunaikintų, vis kitokiomis formomis, kitokia dvasia bylojančių skulptūrų siluetai. Ten briedis, ten šokyje sustingusios gervės, toliau muzikantai ir šokėjai, pušų šakose išdykaujančios beždžionės…
Pradžioje buvo didžioji pradžia, kai šviesiame, pušų bei eglių ramybės apsuptame kieme, karališkai rausvuojančios Aukštaitijos vėliavos fone į garbės krėslą buvo pasodinta tikriausia kaimo žvaigždė, šimtametė Bronė Valuntienė. Jai – ąžuolo lapų vainikas, gėlės ir žodžiai gražiausi dar kartą, juk visi šie metai jai ir mums jubiliejiniai. Keletu klausimų bandė jos ilgo ir laimingo gyvenimo paslaptis atskleisti, taip pat iš Valuntų klano kilusi tinklapio www.butenai.lt kūrėja ir administratorė Giedrė Rekašienė bei šių eilučių autorius.
Senoji į klausimus atsakinėjo visai paprastai, diplomatiškai ir išmintingai – visi jai geri buvo, su niekuo nesipykdavusi, ir vyras jos labai geras buvęs, ir mergaitės, ir jų vaikai bei vaikų vaikai – geri, geri, geriausi.
Gyvenime blogų žmonių taip pat nesusitikusi. Valganti ji viską, ką globojanti dukra pateikia, jokių paslapčių nėra, sveika tebesijaučia ir gyvens, dar ilgai gyvens. Visiems butėniečiams ir čia susirinkusiems palinkėjo sveikatos ir ne trumpesnio nei šimto metų gyvenimo. Kilstelėjo ranką, tarsi laimindama, nusišypsojo… Nuskambėjo „Ilgiausių metų“ ir buvo pakeltos taurės šampano.
Nuo pat XX amžiaus pradžios stipresnės prigimties ir palankesnio likimo žmonės gyvendavo labai ilgai. Aštuoniasdešimtmečiai, devyniasdešimtmečiai, bet šalia metrikų knygose minimi ir visai kūdikiais ar kelių metų tesulaukę ir mirę. Iš tiesų, pasak dokumentų, mūsų kaime tai tik du žmonės išgyveno daugiau negu šimtą metų – būdamas 102 metų 1952 m. kovo 5 d. pasimirė Jurgis Kazlauskas, sūnus Mykolo, o štai 1967 m. mirė Anelė Baronienė, sulaukusi 97 m. Mūsų karta prisimena gana daug devyniasdešimtmečių – tai Kastutė ir Liuda Žvirblytės iš Motiejučių kiemo, Ona Pakštienė, Uršulė Budreikienė, Karolina Žvirblienė, Emilija Janulienė, Zenonas Valunta, jo žmona Bronė, Vincas Mikėnas, Vitoldas Baronas, Elena Valuntienė, Janė Tamošiūnienė.
Valuntų giminės valanda su bandymais išaiškinti pavardės kilmę. Gal iš lotyniško žodžio „valentis“, reiškiančio sveikas, stiprus, gyvuojantis, kodėl ir anapus upės į Šventąją įtekantis upelis Valinta vadinamas. Valuntai buvo vieni pirmųjų kaimo gyventojų, jau XVIII amžiaus dvaro inventoriuose minimas Jokūbas Valunta bei jo sūnus Tomas. Apie 1840 m. kaime gyveno dvi Valuntų šeimos – Andriaus ir Juozapo, kurio sūnus Dominykas ir buvo iki dabarties laikų kaime išlikusių Valuntų protėvis. Feliksas pateko į Vaižganto raštus kaip naivuolis, nesupratęs caro valdininkų kėslų ieškant slaptosios „daraktorinės“ mokyklos. Šio sūnus ir buvo garsusis liaudies meistras Zenonas Valunta, per keliolika žiemų sukūręs virš 200 unikalių skulptūrų, pats išgarsėjęs ir mūsų kaimą išgarsinęs. Prisimintas meistro gyvenimas, jo aistra ne tik kurti, bet ir lankytojus sutikti. Savaitgaliais geriausiu kostiumu apsirengęs sutikdavo net iki dešimties ir daugiau grupių ekskursantų, atvykusių autobusais. Vėlyvuoju sovietmečiu sulaukęs valdžios pažadų, kad pasaulyje analogų neturinčius darbus menotyrininkai konservuos, idant jie išliktų ateities kartoms. Pasijuto tarsi apgautas, o vėliau ranka numojęs be didesnio širdagraužio matė, kaip jo puikusis sodas palengva nyksta…
Šventės ritmą perkirto pertraukėlė. Valuntų giminės vardu kalbėjo Lidija Valuntaitė – Vileniškienė, šypsojosi pritardamos jos seserys Birutė ir Virginija, kalbėjo jau minėta G. Rekašienė, mokytoja Aldona Murmienė, ir visi susirinko žiūrėti kino. Anykštėnas Aloyzas Janušis rodė 1971 m. sukurtą, festivaliuose laurus pelniusį dokumentinį filmą apie meistrą Z. Valuntą. Kiek daugiau nei dešimt minučių taupių, konkrečių ir labai daug pasakančių vaizdų. Tyla vaizdams išblėsus ir gyvas pokalbis su kūrėju. Kas buvo taip, kas kitaip, kaip viskas vyko ir pavyko. Teko šį filmą bei kadrus iš paskutiniųjų meistro gyvenimo metų rodyti du kartus, kadangi iš berželių kamienų suręsta pavėsinė vienu metu visų žiūrovų nesutalpino.
Improvizuota atminties ekskursija po sodą, kurioje ekskursijų vadovais tapo drožėjo dukterys ir dar keli, vertingų atsiminimų turintys, piliečiai. Vis stabtelėjant ten, kur kadaise tupėjo iš Šventosios atbėgęs ir medį pagraužęs bebras, paukščių kaimelis, kurio puošniausiame namelyje gyveno viršininkas, nes kaip ir žmonių pasaulyje, taip ir paukščių karalystėje, be valdžios – palaida bala…
Valandėlę dar teko skirti rimtiems reikalams – įvyko Butėnų kongresas, kuriame buvo aptarti svarbiausi reikalai, paskelbti dar šiemet vyksiančių renginių anonsai. Bendruomenės pirmininkė Lendrina Meškauskaitė tarėsi dėl bendrų namų remonto galimybių, aš gi pakviečiau savosios kartos butėniečius kapinių visuomeniniame kalnelyje pastatyti paminklą artėjančiam Lietuvos respublikos šimtmečiui.
