„Neisim, mums čia gerai“, - sakė Vanda ir Algirdas Biškauskai, bet valdžia, paskelbusi namą avariniu ir netinkamu gyventi, juos iškeldino. Žmonės įtaria, kad pastatus parduos...
Vasarą iš didelio dviejų aukštų namo, esančio Svėdasuose šalia bažnyčios, iškeltos dvi paskutinės šeimos, o namas, vietinių vadinamas “Australija”, pripažintas avarinės būklės. Pasak Svėdasų seniūno Valentino Neniškio, 1994-1995 m. jame gyveno 15 šeimų. Jų nebuvo kur iškelti, tad bažnyčia pastato neatsiėmė.
„Pastatu domisi Svėdasų bendruomenė, tačiau jo tolimesnis likimas neaiškus“, – sakė V. Neniškis.
Buvo bažnyčios nuosavybė
Tą namą statė, tiksliau – statybos darus organizavo klebonas Antanas Survila. Galėjo tai būti apie 1937 m., tuoj po to, kai buvo pastatyti miestelio pakraštyje modernūs „Pragiedrulių“ pradžios mokyklos rūmai. Tuomet, tik tuomet išardė tą didžiulį rūmą priešais didžiąsias bažnyčios duris bei šventoriaus vartus, kadaise ir kaip klebonija tarnavusį, kuriame daug metų glaudėsi pradžios mokykla. Statė naujus namus iš senojo medžiagos ir dar šį tą visiškai naujo pridėjo.
Ir kas gi galėjo pagalvoti, kad šis dar visai neblogai išsilaikęs, tik kiek apleistas, kai kur ir papuvęs, kenkėjų pagraužtas, egzotišku Australijos vardu vadinamas pastatas mūsų dienomis liks vertas tik to, kad jį nugriautume. O jau veik nieko iš senojo miestelio architektūrinio palikimo neišsaugojom.
Paštas ir stribų buveinė
Kuomet statė, galvojo, kad čia bus pati tikriausia špitolė, čia galės glaustis senatvės sulaukę pamaldūs žmonės, prie statybų aukomis prisidėję, bažnyčią remiantys, jai uoliai tarnaujantys, ypatingai pageidaujantys šventovės artumo. Sako, kad buvę ir statybų dalininkų, kurie klebonui nemenkas sumas aukojo, kad tik sumanę galėtų apsigyventi. Namas erdvus, didžiulis, daugybe didesnių ir mažesnių kambarėlių sudalytas. Gyvenimai ir antrame aukšte: ne kokios palėpės, bet erdvūs kambariai.. Kas gi jame dar spėjo apsigyventi čia dar prieš karą, sunku susekti, o štai po karo čia buvo gyvybiškai svarbus pastatas.
Paštas veikė, telefonų stotis. Kitoje pusėje, bažnyčios link, gyveno sovietiniai karininkai, vadinamojo rusų kareivių „garnizono“ bei stribų vadai. Sutemose prie lauko durų budėdavo du ginkluoti kareiviai. Tuos laikus dar puikiai mena čia su motina gyvenęs Valentinas Fiodorovas. Kartą jo, ilgokai lauke bėgiojusio ir laiku namo pareiti nesuspėjusio pareiti, sargybiniai į vidų neįleido, dar pagrasino, į kailį pažadėjo, jei čia dar maišysis. Gerai, kad tuomet namie buvo dėdė, įtakingas valsčiaus paruošų agentas, kuris vaiko prie lango pašauktas nusileido laiptais prie įėjimo ir kareivius pabarė, kad čia gyvenančio vaiko nepažįsta ir pro duris neįleidžia. Tai šitą pastatą kartu su gyventojais buvo sumanęs susprogdinti legendinis Šimonių girios partizanas Antanas Starkus-Montė. Tokį pasveikinimo fejerverką buvo numatęs surengti sovietinių spalio švenčių dienomis. Tik nepavyko, nes lapkričio 1 – 2 dienomis viską sujaukė Šimonių girios tragedija – išdavystes lydėję susirėmimai, kuriose žuvo Montė ir daugiau nei trisdešimt laisvės kovotojų.
Paštiniai ar karveliniai?..
Valentas gerai prisimena. Zairiai ir Viliai taip pat gyveno čia. Smagūs vyrukai buvo – sportavo, gerai kumščiavosi ir vos labiau ūgtelėję svaiginamų gėrimų retkarčiais paragaudavo. Sakytum, kaip ir visi tuomet, nors jie buvo ypatingi. Kliošinės kelnės, ilgi plaukai, garbės suvokimas, bičiulystė ir drąsa bei darna kumštynėse, pergalint visi apylinkės miestelių panašaus amžiaus vyrukus. Jautrumas, gyvenimo nesėkmės, kartais smulkmė, tragedijomis išvirtusi, ne vienam pirma laiko ir gyvybės siūlą nutraukė… Antanas Vilys visai gerai fotografavo. Jis ten antro aukšto palėpėje turėjo įsirengęs fotolaboratoriją ir puikiausių nuotraukų padarė. Suprato ir jautė kompoziciją, nuotaikas ir kitas subtilybes. Visuomet apsigyvendavo ir jaunų merginų, kaip kad sesės Sakalauskaitės nuo Užpalių. Čia jų lemtis pasibeldė – susirado visai neblogus vyrus. Stefa ištekėjo už MTS – o mechaniko Henriko Pakšto, o štai Levutė tapo tarybinio darbuotojo Jankelio Paltino žmona.
Futbolas Vaižganto
paminklo sodelyje…
Užsilipti akrobato vikrumu ant Vaižganto paminklo, ant pačios tauriojo svėdasiškio galvos. Žinoma, netikros, o iš akmens iškaltos… Futbolas ir čižikas taip pat čia, šioje improvizuotoje laisvės sodelio laisvėje… Kaip ir šventoriuje, kur niekas vaikams žaisti nedraudė…
Beje, ta erdvė visuomet, ypač tvankiomis vasaros naktimis, būdavo pilna jauno ir jaudinančio judesio – vyrukai, merginos būriuodavosi, bičiuliaudavosi, trumpiausios tamsos magnetizmo užburti didžiojo rašytojo bei mokytojo paminklo papėdėje brendo. Skambėdavo ten gitara ir šaunioji daina: „Mūs miestelis labai fainas…”
Onutė, jos šeimyna
ir dar kai kas…
Valentinas lėtai, bet užtikrintai vardina, kas, kur ir kada šiame didžiuliame name gyveno. Kartais jis vedliu besiteiraujantiems, kur jų seneliai, tėvai gyvenę tampa. Dėkingi žmonės – būna ir atsilygina.
„Australijos“ žinovas susimąsto, patyli, prisimerkia, tarsi paminėtojo paveikslas jam pro akis būtų šmėstelėjęs. Veikė gi čia ir ambulatorija – įstrigo kaip vieną baltą žiemos pavakarę iš tolimo arimo atvežė traktoriaus pervažiuotą žmogų. Ant sniego krito kraujo lašai, to žmogaus neišgelbėjo…
Veikė čia ir paštas – buvo telefono stotis, vadovavo darbui iš „smetonlaikio“ užsilikęs paštininkas Matuliauskas, o laiškanešiu dirbo Indriulionis. Buvo čia ir biblioteka, sugrūsta, bet įdomiausiomis knygomis turtinga, šaltoka bibliotekininkėms, bet miela ir gausiai lankoma. Veikė čia ir knygynas, tie aukšti laiptai ir paslaptingas kvapas įėjus daugeliui neišdilo iš uoslių banko iki šiolei. Iš kiemo pusės gyvenusi senutė Kastečkaitė, dailininko Jono Kasčio sesuo, tad pas ją nebrangiai brolio tapytų paveikslų buvo galima įsigyti. Dažniausias jų motyvas būdavo Svėdasų bokštai, jų atspindys Alauše, ežero mėlyje virpantis varpas. Puikūs buvo paveikslai, nieks negebėjo jų dvasios sugauti, atkartoti.
Antrojo aukšto skliauto bute – langai į bažnyčios pusę, gyveno išmintingoji Papučkienė. Tai ji man tikriausią Alaušo varpo legendą papasakojo. Gyveno čia ir Ona Juknevičienė su savo gausia šeimyna, o štai paskutiniai gyventojai buvo Vanda ir Algirdas Biškauskai. Nenorėję jie išeiti iš tokio puikaus, priprasto buto patogioje vietoje – visai šalia ežeras, autobusų stotelė, parduotuvės, bažnyčia…
Ypatingai prie tos vietos prisirišusi Vanda, kuri čia gyveno nuo paauglystės. Bet prirašė komisija užgriuvusi, kad namas avarinės būklės, kad jame gyventi jau nebegalima, ir privertė išsikelti į vadinamąjį mokytojų namą, į buvusį mokytojos Irenos Pabarškienės butą. Nepatinka, dar neįprato. Sprendikai sprendžia, o piliečiai gi tik kalba kaip gi su ta „Australija“ bus, kas geriau – remontuoti ar nugriauti.
