„Vytis - brangus mums visiems simbolis,” - sako juo savo sodybą papuošęs Svėdasų miestelio gyventojas Romualdas Tarabilda.
Kuomet Vilniuje protingi ir nelabai žmonės nesutaria, ką gi pastatyti svarbiausioje sostinėje Lukiškių aikštėje, kuomet raitelio skulptūrai gresia pavojus, kuomet nepriklausomos Lietuvos įvaizdį nori sugrūsti po žeme – į bunkerį, žiniasklaida trimituoja apie Vyčio vaizdiniais artėjantį Šimtmetį jau suskubusius įamžinti piliečius.
Minimas kamajiškis, Juodonių kaimo gyventojas Bronius Juzelskis, kuris sodžiaus žemių pakraštyje, prie didžiojo plento, pastatė šviesios spalvos akmenį su iškaltu Vyčiu. Tačiau gerokai seniau šį aukštaitį pralenkė Svėdasų miestelio gyventojas Romualdas Tarabilda, panašaus dydžio juodos spalvos akmenį su lietuviško raitelio vaizdiniu prie savo namų pastatęs dar apie 1990 – uosius.
Pirmaisiais Sąjūdžio metais ne vienas pilietis savo sodybą puošė akmenimis su iškaltais lietuviško valstybingumo ženklais, prasmingais tekstais. Buvo ir Gedimino stulpai, buvo Jogailaičių kryžius, tačiau pats populiariausias laisvos respublikos herbo raitelis – Vytis. Tokį tad simbolį savo namuose, Klano gatvėje, Svėdasų miestelyje nusprendė pastatyti ir veterinarijos gydytojas R. Tarabilda. Juodo granito luitą lygia plokštuma radęs Butėnų kaimo palaukėje( jį dar nušlifavo paminklų dirbtuvių meistrai). O Vyčio atvaizdą, tokį pat autentišką, koks buvo naudotas 1918 – 1940 metų Lietuvos valstybės simbolikoje, iškalė sumanytojo brolis Pranciškus Tarabilda.
Tarabildos kilę iš Raguvos miestelio Panevėžio krašte, veik visi tos giminės vyrai, net ir moterys, kaip garsi dailininkė Domicelė Tarabildaitė – Tarabildienė, buvo apdovanoti polėkiu menus kurti. Jų tėviškės sodyba įžymi Aleksandro Tarabildos sukurtu skulptūrų parku. Naujųjų metų išvakarėse Aleksandras prisiminė seną istoriją – kuomet jis, būdamas gal šešiolikos, pačioje sovietmečio gūdumoje iš metalo nukalęs Vytį nusprendė už 25 rublius parduoti klebonui. Tai sužinojęs tėvas, kuris buvo apdovanotas dviejų karų, pokarių ir visokių suiručių patirtimi, pajuto grėsmę, pats tą darbą iš sūnaus nupirko ir paslėpė. Tik po daugelio metų Laisvės raitelis atsirado, tapo relikvija.
Romualdas, kuris daugybę metų domėjosi ir gelbėjo, saugojo tėvynės praeitį menančias senienas, prasitarė, kad jam patikęs tikriausiai kitokio gyvenimo viltimi švietęs Vyčio simbolis, kad jis visuomet svajojęs juo papuošti savo sodybą ir, kai tik buvo galima, tai ir padarė. Tapybiškas, puikus Vytis, tad sakykime, kad ne tik Vilnių, bet ir šaunų verslininką B. Juzelskį jau senokai aplenkė ir Svėdasai, tiksliau – svėdasiškis R. Tarabilda.
