Svėdasų bibliotekos nuotraukos.
Kovo 27 d. Svėdasų bibliotekoje vyko susitikimas su poete, vertėja, kultūros darbuotoja, kaimyne iš „pa Utenas“ Regina Katinaite-Lumpickiene.
Ši popietė – tai baigiamasis „akordas“ visą savaitę Svėdasų bibliotekos kartu su partneriais (Svėdasų seniūnija ir Svėdasų krašto (Juozo Tumo-Vaižganto) muziejumi) minėtų Lietuvių kalbos dienų renginių.
Tarmiškai eilėraščius rašanti poetė užaugo Juknėnų kaime (Utenos rajonas), kur, pasak jos, tuo metu tarme kalbėjo visas kaimas. „Mano seneliai, tėvai kalbėjo tarmiškai, o štai mokykloje jau turėjome stengtis kalbėti bendrine kalba, nes vaikai šaipydavosi iš tų, kurie tarmiuodavo. Kadangi man mano brangūs žmonės buvo labai didelis autoritetas, ypatingai seneliai, tai aš galvodavau, nejau jie taip prastai šneka, o mokykloje jau taip visi teisingai bekalbantys… Tad aš priėmiau sprendimą – mokykloje šnekėjau bendrine lietuvių kalba, o vos koją iš jos iškėlusi – tarmiškai. Kadangi tuo metu mamos turėdavo vos kelis mėnesius pabūti su kūdikiu namie, kai mama grįžo dirbti, mane prižiūrėjo močiutė ir mano pirmoji kalba buvo tarmė“ – susirinkusiems į Svėdasų biblioteką pasakojo R. Katinaitė- Lumpickienė.
O paskui maža mergaitė užaugo, buvo mokslai, buvo darbas, kasdienybėje tarmiškai kalbėdavo tik tarp savų. „Bet gyvenimas taip susiklostė, kad pradėjau dirbti Kultūros centre ir vesdama renginius ar rašydama scenarijus, kalbą mėgdavau pasaldint ar padruskint būtent tarmiškais žodžiais, kurie tarybiniais laikais atrodė labai didelė egzotika. Paskui prasidėjo Atgimimas ir šviesios atminties režisierė Alma Eigirdienė paprašė, kad Utenos mėgėjų teatrui parašyčiau inscenizaciją pagal A. Miškinio „Žaliaduonių gegužė“ ir aš drąsiai to ėmiausi, iš jo novelių tarme parašiau vaidinimą. Tai buvo mano pirmasis didelis kūrybinis darbas tarme. Dar vėliau su a.a.kolega Jonu Urbonu dešimt metų vedėme kapelų šventę „Linksmoji armonika“, o vienoje tarmių šventėje Raudondvaryje manęs žmonės pradėjo klausti, kur galima įsigyti mano knygą. Aš sakau, kokią knygą, aš nesu išleidusi jokios knygos tarme, bet parvažiavusi namo iš karto pagalvojau, o „kodėl aš tokios neturiu“, ir taip prieš dvidešimt metų išleidau pirmąją eilėraščių knygą tarmiškai. Aš galvoju, kad mes, lietuviai, mūsų šaknys, mūsų sėslumas, mūsų tarmė, ji pririša, ji šildo ir labai norėjosi savo tėviškei, brangiems žmonėms, palikti tarsi paminklėlį – tokį, kokį aš moku, kokį sugebu. Maniau, parašysiu aš tą knygelę, ji liks, kažkam artima, kažkam prisiminimuose, bet nutiko taip, kad – nežinau- ar tarmė manęs nepaleido, ar aš – tarmės, bet nuo tada daugiausiai pradėjau rašyti tarme“ – apie gana ilgą nueitą kelią iki pirmosios knygos atsiradimo pasakojo viešnia.
R. Katinaitė-Lumpickienė viename interviu yra minėjusi, kad norėtų apkeliauti daugybę vietų, tačiau visada grįžti namo. Paklausta, o kas gi jai yra namai, poetė sakė: „Man namai – visa, kas brangu“.
Renginio metu viešnia skaitė savo tarmiškai parašytas eiles, svėdasiškis bardas Algis Baronas grojo gitara, seniūnas Saulius Rasalas apdovanojo internetinės viktorinos aktyviausius dalyvius, muziejininkas Vytautas Bagdonas, kuris ir paruošė viktorinos klausimus, pasakojo, kad išklausyti internetinėje svetainėje www.epaveldas.lt patalpintas vaitkūniečių Grasiulos Kučinskienės-Umbrasaitės ir Prano Balaišio tarmiškai įdainuotas dainas ir sugalvoti užduotis, nebuvęs pats lengviausias darbas.
Dėkojame visiems, kurie aktyviai dalyvavo viktorinoje, kurie atėjo į renginį bibliotekoje, ypatinga padėka Anykščių socialinės globos namų Svėdasų padalinio užimtumo specialistei Miglei Gaučienei, kuri nuolat su globos namų gyventojais lanko bibliotekos renginius.
Informacinis renginio rėmėjas laikraštis „Anykšta“ ir internetinis portalas anyksta.lt
Svėdasų bibliotekos inf.
