Didžioji savaitė – susikaupimo, laukimo, ramybės laikas, vainikuojamas šv. Velykų prisikėlimo džiaugsmo.
„Anykšta“ pašnekovų klausė, ką jiems reiškia šv. Velykos? Kaip margina kiaušinius? Ką deda ant šventinio stalo? O gal laikosi tradicijų, atsineštų iš vaikystės namų?
Asta PALAIMIENĖ, Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Anykščių rajone vyriausioji specialistė:
– Kiek prisimenu save, tiek mano namuose yra švenčiamos šv.Velykos (Kalėdos taip pat). Tai labai graži pavasario šventė, kurios pradedu laukti po vasario 16-osios. Šv.Velykos man asocijuojasi su gamtos atgimimu, pavasario virsmu link vasaros.
Mano šeimoje šv. Velykos siejamos ir su religine švente – Kristaus prisikėlimu – gėrio kova prieš blogį – Dievo sūnaus pergale prieš mirtį.
Mano šeima maža: tiek tėvų šeimoje buvome keturiese (tėtis, mama, aš ir brolis), tiek dabar savo šeimoje esame keturiese – vyras, aš, dukra ir žentas. Taigi, mes niekada nesureikšmindavome sėdėjimo prie stalo, besaikės maisto gamybos ir pan. Žinoma, tradiciškai kiaušinius dažome, kažką šventiškesnio pasigaminame, valgome šv.Velykų pusryčius. O tada – greit sėdame į automobilį ir kur nors lekiame. Maršrutą jau būname apgalvoję (Kupiškis, Biržai, Molėtai, Ignalina, Jonava, Kaunas, Šiauliai, Vilnius ir. t.t. ). Tai nebūtinai siejame su giminių lankymu kažkuriame mieste. Labiau pasivaikštome po įdomius objektus tame krašte, tiesiog pabūname kartu. Pvz., pasirinkę aplankyti Ignalinos kraštą, važiavome keliu pro Molėtus, Labanoro girią. Tame nuostabiame kelyje yra pakelės stalų su suolais. Tai man buvo žinoma, todėl iš namų pasiruošiau staltiesę, krepšelį maisto. Buvo nuostabus pasisėdėjimas gamtoje su pačiu gražiausiu, miško žolelėmis papuoštu stalu, gražiu pasibendravimu. Pakeliui aplankėme kaimų bažnytėles, kapines… Šiais metais šv. Velykos planuojamos Vilniuje.
