Neseniai tvarkiau savo nedidelį archyvą. Paprastai, kai tenka kaip kunigui dažnai kilnotis iš vienos vietos į kitą, po kurio laiko namuose pavyksta atrasti vieną ar kitą dėžutę, prikrautą nuotraukų, senų atvirukų, ranka rašytų laiškų, religinių paveiksliukų. Bežiūrėdamas vienoje iš dėžučių, radau kažkada mamos rašytus laiškus į Kazachstaną, kur prabėgo mano dveji karinės tarnybos metai. Suradau ir mamos laiškus, pasiekusius mane ir mano gyvenimą Italijoje. Mokyklinio sąsiuvinio du lapai, smulkiai prirašyti, pripasakoti apie kiekvieną gyvenimo dieną namuose, kaip kas gyvena, aprašytas kiekvienas daiktas, kiekviena smulkmena, lyg mamos noras kuo daugiau papasakoti man, esančiam toli nuo namų. Uždariau dėžutę ir akimirkai tarsi sustojo laikas, o gal jis grįžo atgal…
Pamenu, kad sėdėjome su keliais bičiuliais atokioje kaimo sodyboje prie kaimiškų vaišių stalo ir šnekučiavomės. Daugumas iš mūsų jau buvome pažymėti gyvenimo raukšlėmis, menančiomis, kad esame visi tarybinių laikų vaikai. Daug apie ką šnekėjomės. Prisiminėme mokyklos laikus, kitus mokslus, tolimus mūsų išvažiavimus iš namų į karinę tarnybą. Vienas iš mūsų tarnavo Afganistane, kiti buvo arčiau namų, o aš Kazachijos žemėje, toje vietovėje, kur gimė legenda apie nelaiminguosius mankurtus, aprašytus kirgizų rašytojo Čingizo Aitmatovo knygoje „Ilga kaip šimtmečiai diena“. Bičiuliams papasakojau kaip nekantriai laukdavau laiškų iš Lietuvos. Mano kareiviška kelionė link karinio pašto namelio būdavo lyg viltis, lyg svajonė, kad ten rasiu bent vieną laišką. Daug kas tais metais man rašydavo, pasakodavo, kaip kas gyvena. Bet labiausiai laukdavau mamos laiško. Žinoma, ten rasdavau ir tėčio minčių, palinkėjimų, žinių, maldų. Mama būdavo lyg savųjų namų metraštininkė: viską smulkiai aprašydavo, lyg tai būtų ne laiškas, o namų laikraštis. Skaitydavau tuos laiškus visur, kur tik pasitaikydavo laisva minutė, nueidamas toliau nuo visų, nuo to nelengvo kareiviško gyvenimo, mintimis keliaujant į Lietuvą, į namus, į tėvų glėbį. Mano pašnekovai bičiuliai irgi prisiminė, kad labiausiai laukdavo laiškų, šalia visokių siuntinėlių, banderolių. Tokie mes buvome, išmokę motinų laiškuose vertinti gyvenimą, savus namus ir ką reiškia būti toli nuo tų namų, nuo tėvų. O dabar mes jau esame suaugę, kai kas net tapę seneliais, o aš kunigu. Laikas eina, bėga, keičiasi. Tik mamos laiškai lieka gulėti dėžutėje ir laukti, kol juos dar kartą paskaitys.
Vartau seną savo tėvų namuose esantį šeimos albumą. Štai mama – dar tokia mergaičiukė, su dailia šukuosena, gražia ir tais metais madinga suknele, nusifotografavusi Kupiškyje prie Kupos upės tilto. Kitoje nuotraukoje – mama, sunkiai dirbanti kelių tiesimo darbuose kažkur į Utenos pusę. O čia dar kita nuotrauka: tėtis ir mama vestuvių dieną, apsupti giminių ir Savičiūnų senosios Banių sodybos žaluma. O manoji istorija dar tik prasidės. Po kurio laiko atsiras kitos nuotraukos, kuriose įamžintos mano krikštynos. Tada gyvenimas jau nebesustoja: mokyklos pirmoji klasė, paskutinis skambutis, karinė tarnyba, o galiausiai ir pati kunigystė. Viskas pasiliko prisiminimuose ir šioje nedidelėje archyvo dėžutėje.
Skleidžiasi savo žaluma ir pavasariniais žiedais gegužis. Po ilgos, šaltos ir gausios sniegu žiemos taip norisi, kad akys matytų kuo daugiau žaliuojančių, žydinčių pievų, ypač mūsų kaimuose. Važiuodamas miestelių keliais, pastebiu moteris, kažką sodinančias savo darželiuose ir lysvėse. Tai vis tos mūsų mamos – rūpesčių bitelės, ne vien sau, o daugiau vaikams, anūkams, šeimai kažką svajojančios ir planuojančios užauginti. Vyrai aria, ruošia žemę, o joje motinų rankos sėja, sodina ne vien kažką skanaus, bet ir gyvenimą, laiko valandas, dienas, savaites, metus – viską atiduodant ne sau, o jiems, gyvenantiems mieste, toliau, gal ir sunkiau. Mūsų mamų rankos niekada nebūna tuščios… Prisiminiau ir savo mamos rankas. Jos kiekvieną kartą vis mane palaimina, kad ir aš kitus laiminčiau, pats besijausdamas laimingu.
Atidedu į šalį savas istorijas. Prisiminiau, kaip vieną kartą svečiavausi pas savo klasės draugus: Ingą ir Vaidą. Jų svetainėje pamačiau Ingos mamos Elvyros nuotrauką. Ilgai į ją žiūrėjau, o paskui pasižiūrėjau į Ingą. Dieve, kokios jos abi panašios! O juk ir aš turiu vieną kitą savo mamos bruožą. Nors kai kas sako, kad daugiau panašus į tėtį, kiti sako, kad į senelį Joną. Nesvarbu. Svarbiausia tai, kad mumyse pasilieka mūsų tėvų bruožai, lyg ženklai, liudijantys, kad mes vieni kitiems priklausome. Ir kada gyvenime jau nebeturėsime gyvų tėvų, nei motinų, tada jų veidų, charakterių, net balsų bruožai liks mumyse lyg gyvoji atmintis. O skaitydami mūsų mamų parašytus mums laiškus, sveikinimo atvirukus, tarsi girdėsime jų balsus, drąsinančius, mokančius, guodžiančius, lyg dar būtume vaikai, tarsi nuklydę nuo savo mamų ir išsigandę. Bet kiekvienos mamos balsas mumyse nuramins ir nuves į savuosius namus, kur ant stalo dar garuoja ką tik išvirta mamos sriuba. Nuves ir į namus, kur ant stalo stovės deganti ilgesio žvakė šalia mamos nuotraukos, kurioje ji šypsosi kaip tais metais, kada dar visi buvome kartu ir dar buvome gyvi. Bet namuose vis tiek šviesu, nes čia gyvena mamos atminimas. Jis yra neužgesinamas. Lyg tas begalinis ilgesys. Tikriausiai tada dar labiau norėsime paimti į rankas kažkada rašytus mamos laiškus ir juos skaityti, gerti kiekvieną ten parašytą žodį, lyg atminties, ilgesio, pasiilgimo vandenį. Tegu jo kuo ilgiau užtenka… Juk visi norime ir norėsime kuo ilgiau gyventi, savo bruožuose saugodami brangiausią atminimą su mamos šviečiančiu veidu.
