Deltuvos šiaurinėje apygardoje į Seimą išrinktas Tomas Tomilinas po balsavimo už Partnerystės įstatymą, užsitraukė savosios partijos, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos, pirmininko Ramūno Karbauskio nemalonę ir buvo pašalintas iš visų partinių postų.
„Politikoje nuolat vyksta sostų karai“, – kalbėdamas su „Anykštos“ žurnalistu Vidmantu Šmigelsku ironizavo Seimo narys Tomas Tomilinas.
– Jūs mūsų apygardoje pakeitėte bendrapartietį Antaną Baurą. Galbūt A. Baura nebuvo matomas valstybiniu lygmeniu, jam bent jau ankstesnėse kadencijose būtų galima prikišti perdėtą lankstumą. Tačiau konkretaus rinkėjo problemas spręsdamas Antanas buvo unikalus: puikiai pažįstantis rajoną, kone visus žmones, žinantis, kuo kas kvėpuoja. O Jūs svetimas…
– Neįmanoma pakartoti Antano žavesio ir tokio gebėjimo skirti dėmesį žmogui. Neturiu aš tokios Dievo dovanos kaip Antanas. Bet aš galiu skirti tiek pat dėmesio problemoms spręsti, iškeltiems klausimams. Aš taip pat galiu mušti galva į sieną ir ją pramušti. Galiu tiek pat aistringai problemas spręsti. Save taip pat galiu pavadinti paprasto žmogaus gynėju. Neįgaliųjų žmonių bėdas matau, kaimo žmonių ir t.t. Ir nepamirškime, kad mes su Antanu ir dabar esame komanda. Savotiškai išprendžiau A. Bauros problemą – Anykščiai jo nebeturi Seime, bet dabar juk mes abu esame anykštėnų atstovai. Jis dirba tą patį darbą, kurį ir anksčiau, tik statusas pasikeitė.
– Tęsiant kalbą apie personalijas – R. Karbauskis kaip politikas save sukūrė pats ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partija didele dalimi yra jo kūrinys. Jis tą partiją į Seimą ir atvedė. Iki 2016 metų „valstiečiai“ ne visada buvo parlamentinė partija. Jūs su R. Karbauskiu ėjote 2016 metais į rinkimus ir visiems tada buvo gerai. Vėliau prasidėjo partinės rietenos. Kodėl?
– 2016-aisiais gavęs realią valdžią jis netapo labiau valdingas. Jis juk net nėjo į tiesiogines pareigas. Nebuvo lūžio. Viską, ką jis daro, daro labai strategiškai. Turi ratą žmonių, kuriais pasitiki, ir bijo prarasti įtaką.Bijo prarasti pozicijas ir tos baimės jį veikia. Bando tris ar dešimt kartų apsidrausti. Bet jis visuomet toks buvo. Kitą nuomonę jis pripažįsta, bet tik tada, kai ta nuomonė turi svorį. Politikoje jis elgiasi taip pat kaip versle. Jeigu prieš jį yra stipri jėga – jis prisitaiko, bet jeigu mato, kad kitą nuomonę arba priešpriešą galima nustumti, tai jis taip ir elgsis. Nematau R. Karbauskio elgesyje ypatingos patalogijos. Didžioji problema yra kitų negebėjimas atsispirti jo manipuliacijai. Todėl A. Baura ir buvo jo didžioji rakštis partijoje. Patikėkit, anykštėnams turbūt tai atrodo neįtikėtinai. Bet R. Karbauskis nieko Antanui negalėjo padaryti – jis sako, aš nemanau, kad su Viktoru Pranckiečiu elgiamasi teisingai, ir taškas. R. Karbauskis gali įtikinti visus partiečius, kad V. Pranckietis yra išdavikas, o A. Bauros neįtikino. Problema, kai kiti įtiki vadovo suformuotu naratyvu. Ir viskas. Tu esi galingas. Jeigu prieš tave silpnas oponentas, tu su juo paprasčiausiai nesiskaitai. Bet ar tai diktatūra, o gal mentalitetas? Beje, aš nesu labai didelis V. Pranckiečio gynėjas, manau, kad jis posto laikėsi be reikalo. Dažnai girdžiu iš opozicijos – o ką mes galime? Nieko negalime… Kaip nieko negalite? Galite nepritarti. Galite likti mažumoje. Šiandien mažuma, rytoj dauguma. Bet mentalitetas, kad vadovas žino, vadovas – teisus, net jeigu vadovas neteisus, net jei aš „biški“ ir nepritariu. Čia ir yra ideali terpė vienavaldžiui. Taigi R. Karbauskis netapo diktatoriumi, mes jį patys tokį padarėme. Savo nutylėjimu, savo patingėjimu.
– Kalambūras, jog T. Tomilinas gerai vertinamas partijoje, nes jį galima leisti į televiziją. Regis, su jūsų partija 2016 metais į Seimą atėjo daug „kosmonautų“. Gal todėl reikėjo tvirtos R. Karbauskio rankos?
– Bet, mano galva, susiformavo komanda, R. Karbauskio iniciatyvas ribojanti, ir jis pradėjo su ta komanda kariauti. Būna, jog nuo septynių žmonių partija prasideda. Natūralus procesas ir nėra jis gėdingas. Gali būti lokalios politikos žvaigždė, bet patekęs į Seimą jausiesi nepatogiai, esu ne vieną tokį matęs. Bet, žiūrėk, grįžo žmogus į savo rajoną ir vėl yra žvaigždė.
– Plačiai skambėjo R. Karbauskio nepasitenkinimas Jūsų balsavimu dėl Partnerystės įteisinimo. Jūs pašalintas iš partinių postų. Bet „valstiečiai“ tokiu būdu identifikavosi kaip antigėjiška politinė jėga, o gėjų juk yra mažiau nei ne gėjų…
– Aš balsavau pagal savo nuostatas. Mano nuostatos labai tvirtos ir nuoseklios. Mūsų valstybė skiriasi nuo Rytų kaimynų. Mes priėmėme visas žmogaus teisių gynimo deklaracijas, atigręžėme į Vakarus. Mes pasakėme, kad žmogus yra vertybė. Ir tai galioja visose sferose. Ir kalėjime, ir politikoje, ir civilinėje teisėje žmogus yra vertybė. Mačiau, kaip auga radikalumas, pajutau, kad ginčai turi vykti parlamente, o ne gatvėje. Mano galva, partnerystės instituto įteisinimas sustabdytų visuomenės radikalizaciją. Aišku, tai, kas dabar vyksta, opozicijai žiauriai naudinga. Kuo toliau tas klausimas gulės „parkų diskusijose“, tuo daugiau bus burbulo pūtimo, o ne dalykiško darbo Seime. Kodėl Vakarų valstybės tokios neradikalios? Todėl, kad kai pradedi diskutuoti parlamente apie konkrečias nuostatas, apie konkrečias formuluotes, konkrečius įstatymus – nebelieka erdvės radikalumui, juk yra daugiau spalvų, ne tik juoda ir balta. Galų gale turime demokratinę patirtį, nebegalime atsistoti ir pasakyti – šitie yra iškrypėliai ir mes prieš juos kariausime. Taip, kaip negali nepriimti neįgalaus žmogaus į bendruomenę, kaip negali imigranto nelaikyti žmogumi. Mes jau esame brandesni.
– Konservatoriai nebuvo vieningi balsuodami dėl Partnerystės įstatymo, tačiau jų nuomonių išsiskyrimas nebuvo ištransliuotas. O Jūsų karas buvo demonstracinis.
– Bet čia juk R. Karbauskio pasirinkimas.
– Jis tik pasinaudojo situacija, bet pirmasis padirbėjote Jūs….
– Nesutinku su tuo… Pirmiausia pamačiau, kiek žmonių pradėjo abejoti šita radikalizacija, kiek žmonių ir mūsų frakcijoje pradėjo girdėti mano argumentus. Mane tai tikrai džiugina. Aš neturiu daugumos, bet matau, kiek žmonių galvoja, kad nereikia pūsti to burbulo, nes turėsime labai daug neigiamų pasekmių. Kuo daugiau mes šnekėsime apie tariamą pavojų šeimai, tuo mažiau turėsime tikros šeimos politikos, tuo mažiau turėsime tinkamų socialinių sprendimų, tuo mažiau pinigų biudžete tėvams, tuo mažiau socialinių būstų ir t.t., 2016 – 2020 mūsų darbas Seime parodė, kad be radikalizacijos mes galime vykdyti šeimos politiką. 12-oje vietoje pagal komfortą šeimoms mes esame visoje Europos Taryboje. Net mūsų emigantai per Covidą susimąstė, ar nereikėtų grįžti į Lietuvą. Partnerystės įstatymas yra grynai simbolių karas. Praktinė jo reikšmė nėra didelė. Bet jeigu tu labai daug dėmesio suteiki simbolių karams, realiam darbui lieka mažai laiko.
– Kaip balsavote dėl valstybės vadovo stutuso suteikimo Vytautui Landsbergiui?
– Susilaikiau kaip ir visa opozicija.
– Kodėl?
– Todėl, kad tai taip pat simbolių karas, kuris yra ir šiek tiek žeminantis. Man truputį gėda. Asmens sureikšminimas man iš esmės yra problema. Aš noriu sureikšminti pilietį. Stovėsiu iki galo dėl kažkokios mažumos teisės būti išgirstai. Čia matau prasmę. Bet nestovėsiu už karalių, už pirmininką.
– Yra posakis: „Kas jaunystėje nebuvo socialdemokratu, tas neturėjo širdies, bet kas senatvėje juo liko – neturi proto.“ „Valstiečiai“- kairioji jėga, Jūs vis dar jaučiatės jaunas?
– Čia Vakarų visuomenės posakis, Lietuvoje yra visiškai priešingas. Lietuvoje jaunimas yra liberalus ir konservatyvus. Kuo žmogus brandesnis – tuo jis arčiau socialdemokratijos. Lietuvos realija – jeigu tu matai problemas, tu pradedi balsuoti už išmintingą kairiąją jėgą… Tikiuosi, kad ta išmintinga kairioji jėga 2016-2020 metais buvo „valstiečiai“. Mes matėme problemas ir jas sprendėme. Sprendėme be radikalumo. Nebuvo jokių grupių demonizavimo. Mūsų atėjimas į valdžią buvo organiškas, mes nuosekliai auginome reitingus. Kalbant apie ekonominę politiką aš tikrai išliksiu kairėje.
– Pritarimo Partnerystės įstatymui negalima sieti su Jūsų migravimu pas liberalus?
– Negalima to sieti. Žmogaus teisės jungia visus, įskaitant „valstiečius“. Žmogaus teisės yra pagrindas, kuris mus skiria nuo Rytų. Amerikoje pritarimas partnerystei, kuri ten įteisinta, taip yra išaugęs, kad nebėra politinės diskusijos. Nėra apie ką kalbėti. Apskritai, JAV, jeigu kažkokiai socialinei grupei reikia papildomų teisių, tai nesukelia papildomo ažiotažo. Apie tai diskutuojama parlamente darbo tvarka. Mes pasimauname ant naratyvo „supuvę Vakarai“, „kažkas kėsinasi į mūsų šeimas“ ir panašiai. Visai nenorėjau veltis į gėjų klausimą, bet keturis mėnesius pagrindinė Seimo tema buvo Tomas Vytautas Raskevičius.
– Bet tai ne pats T. V. Raskevičius dėl to ir kaltas?
– Žinoma. Akivaizdu. Valdantieji erzina žmones. Valdžia neišmintingai elgiasi. Visur pabrėžiu, kad didžiausia atsakomybė yra valdančiųjų. Jų negebėjimas kalbėtis su visuomene. Stigmatizavimas, kitos nuomonės atmetimas, kuris galiausiai matome kuo virto… Gėdinga, kai kažkoks renginys gali negauti leidimo. Kurioje mes čia šalyje gyvename? Absoliuti tragedija. Visi renginiai demokratinėje šalyje, laikantis karantino sąlygų, turi būti leidžiami. Negali būti erdvės merų interpretacijai. Vilniaus meras Remigijus Šimašius interpretuoja, kad Šeimų maršas nebe protestas, o fetivalis. Kas tu toks, kad aiškintum žmonėms kaip protestuoti? Grįžtant prie afišavimosi – aš suprantu, jog labai svarbus lietuvių charakterio bruožas yra kuklumas. Jis padiktuotas trauminių patyrimų – ir tremtys, ir holokaustas, ir šiaip sovietmetis. Norime kuklumo politikoje, norime, kad žmonės nesiafišuotų. Bet kai ūkininkai išpila pieną viduryje Briuselio, tai irgi yra afišavimasis. Bet aš stoviu tų žmonių pusėje. Politikoje yra spektaklio bruožų ir jų bus. Mes negalime priekaištauti kažkokiai grupei žmonių, kurie išsako savo problemas. Negali priekaištauti seksualinėms mažumos, kad jos nori kažkokių teisių. Kaip negali priešarauti ir neįgalių žmonių integravimui į mokyklas. Nes jeigu tu slėpsi vienus žmones, tai slėpsi ir kitus. Neįgaliųjų nėra mūsų gatvėse. Kodėl? Todėl, kad jie sukišti į pensionatus. Afišavimasis politikoje yra reikalingas. Nėra pasaulinio gėjų ir žydų sąmokslo. Gėjai su žydais dar ne taip seniai buvo nuodijami dujų kamerose. Todėl kalbėti, kad žmonės per daug afišuojasi, yra manipuliacija.
– Bet Justas Džiugelis iš invalido vežimėlio tyčia nevirsta tam, kad atkreiptų dėmesį į neįgaliųjų problemas…
– Sukate T. V. Raskeviciaus link… Negali tapatinti vieno žmogaus raiškos su visa grupe. Ypač politiko. Politikoje turi teisę prieš jį kariauti, bet, kai susieji jį su visa visuomenės grupe, jau yra problema. Visus ūkininkus sutapatinti su R. Karbauskio interesais yra lygiai tas pats, kas T. V. Raskevičių sutapatinti su visais gėjais. Nesąmonė absoliuti. Gali nemėgti R. Karbauskio, gali nepriimti įstatymo, kuris jam palankus, bet turi galvoti, kaip išgyvens kiti ūkininkai.
– Sprendžiant iš Jūsų dėstomų minčių Jums bus sunku rasti naują politinę jėgą, prie kurios jungsitės…
– Aš esu „žaliasis valstietis“. Ir man yra komfortiška savo partijoje.
– Baikit. Nekomfortiška Jums toje savo partijoje…
– Pirmiausia turiu savo partijos žmonių mentalitetą keisti. Noriu, kad vadizmo, asmens kulto būtų kuo mažiau. Man norisi, kad žmonės garbintų Prezidentą Kazį Grinių, kuris buvo demokratas. Geriau garbinti istorines asmenybes negu dabartinius vadukus, kuriuos samdome kaip vadybininkus.
– Jau užteko laiko pamatyti Anykščių vaizdą, politinę ir ekonominę rajono situaciją. Kokie esminiai akcentai, kuriuos Jūs pamatėte?
– Netgi savo šitoje situacijoje jaučiu, kad Anykščių rajone yra labai daug išminties. Kitoks jausmas nei kituose rajonuose. Dėkoju likimui, kad čia esu. Net dabar, kai esu paskelbtas išdaviku amoraliai susidorojant, matau, kaip žmonės atskiria pelus nuo grūdų, mato manipuliacijas. Matau labai daug kūrybingų žmonių, norinčių veikti. Matau konkurenciją politikoje. Nėra čia viskas užsistovėję, kai žinai, kaip bus ir po kitų savivaldos rinkimų. Anykščiuose nežinai, kaip bus. Galbūt žmonės to nevertina, bet iš tiesų tai yra didžiulė vertybė. Ir žiniasklaidos laisvė čia jaučiasi.
Norisi ryškesnės lyderystės dėl rajono strateginių vizijų, tikslo suradimo. Reikia galvoti šiek tiek plačiau nei kurortas, bet konkrečiau negu apie viską. Ryškėja bruožai, koks tas regionas, bet reikia platesnių grupių įtraukimo… Matau, kad vilniečiui turistui čia yra rojus, bet reikia, kad rojus būtų ir gyventojams. Aš bandau apginti regiono viešojo sektoriaus teises ir statusą. Jeigu išimtum iš regionų viešąjį sektorių – būtų labai nesaldu. Viešojo sektoriaus nereikia laikyti išlaikytiniais, jis duos ilgalaikę grąžą. Reika sugalvoti siaurukui ateitį ir viziją, dėl mokyklų reikia pakovoti.
Dabar praradau tris mėnesius dėl kažkokios R. Karbauskio nesąmonės, kai galėjau savo laiką skirti, kad švietimo reforma būtų kitokia… Dabar kyla abejonės ne tik dėl kaimo mokyklų, bet ir dėl visų mokyklų išlikimo. Laiku neišsaugoję viešojo sektoriaus, galime prarasti regionus.
Kviečiu visus anykštėnus, kurie bando kurti iniciatyvas, kad ir profsąjungas, visuomenines organizacijas, kreiptis. Tikrai padėsiu.
517558 667742so considerably fantastic details on here, : D. 5584