Tai sukūrė dvi Irenos

Nuo Žolinių Svėdasų bibliotekos meno galerijoje veikia Irenos Guobienės bei Irenos Meištaitės dailės darbų paroda „Tai sukūrė dvi Irenos“. Pirmoji, Svėdasuose gyvenanti, nustebino originaliais siuvinėtais paveikslais bei mezginiais, o antroji, mūsų miestelyje gimusi, dar kartą nustebino įstabiomis akvarelėmis. Daugelyje eksponuojamų dailės kūrinių simboliškai vyravo gėlių bei įvairių žolynų motyvai. Į parodos atidarymą kūrėjas pasveikinti, kartu pasidžiaugti sugužėjo kone šimtas žmonių, – net galerijon visi netilpo.

Į išskirtinės parodos atidarymą gausiai susirinkusiems meno mylėtojams pirmiausia pristatyti svarbiausi Irenos Meištaitės gyvenimo nutikimai, aptarti jos nuostabūs piešiniai – didžiulės spalvingos akvarelės, kurių, sukurtų 2010 – 2022 metais, šioje parodoje eksponuojama net dešimt. Nors pagal kilmę ši Irena žemaitė, bet likimas lėmė gimti jai Svėdasuose 1947 m. pabaigoje. Vos kelerių metų būdama išvyko su tėvais į Uteną. Ryškiausiai iš gimtinės įstrigo tik šviesi, daugybe nesuskaičiuojamų žiedų švytinti vyšnia prie mažojo tėviškės namelio. Baigusi vidurinę mokyklą, mokėsi Dailės institute, tapo meninės tekstilės meistre ir kūrėja, diplominis darbas – du gobelenai („Laivai“ ir „Paukščiai“). Daug metų darbavosi gausiai piešiniais iliustruotų žurnalų vaikams „Genys“, o vėliau – „Žvaigždutė“ menine redaktore, iliustravo keletą knygų vaikams. Lieti akvareles ėmė po 1988 metų vasaros kelionių Lietuvos upėmis ir ežerais: taip sužavėjo gamtos grožis, kad norėjosi nors mažytę dalelę to stebuklo pabandyti perteikti spalvomis. Pirmosios akvarelės buvo nedrąsiai mažos, o vėliau jau liejo be galo gražias, didžiulės: rodėsi, jos galėtų skleistis į begalybę. Ypač kūrėja mėgsta lieti spalvingus įvairių gėlių žiedus, – kas gi dar gali būti pasaulyje gražesnio? Spalvų ir nuotaikų žaismais skleidžiasi ne tik žolynai, bet ir ežerai. Tai pajuto ir paveiksluose pagavo, ne vieną vasarą praleidusi pas savo seserį, gyvenančią šalia Rubikių ežero. Pasak akvarelės meistro Eduardo Urbonavičiaus, I. Meištaitės akvarelės atliktos grynąja klasikine technika, pabrėžiant spalvos sodrumą, spalvinį skaidrumą ir muzikalumą. Jautri niuansuotė sukuria lengvumo įspūdį, detalių išraiškingumas perteikiamas laisvais teptuko potėpiais. Kompozicijos dailininkės darbuose konstruojamos spalvos deriniais iš gamtos, taikliu ritmingumu, meistriškai dengiamais sluoksniais – akvarelės pulsuoja gyva impresija, pustoniais skleidžiasi erdviškumo iliuzija. Dailininkė Vilija Tarabildienė pažymi, kad aplankyti I. Meištaitės parodą yra palaima, galimybė pasinerti į užburtus žolynų, gėlynų pasaulius. Daug pozityvo. Labai gražu, bet ne sentimentalu, kadangi profesionalu. Juntama tvirta, meistriška akvarelės virtuozės ranka. Dar viena menininkei išskirtinė tema – seni rūmai, istorinės vietovės bei nykstančios sodybos. Jie sergsti praeinančio pasaulio dvasią.
Linksmuolė, nuolat besišypsanti menininkė pasakojo apie tai, kaip pažino ir pamilo akvarelės pasaulį, išsitarė, kad svajoja apie dailininkų stovyklą, kūrybingas vasaros dienas Svėdasuose jau kitąmet.
Irena Guobienė kilusi iš vienkiemio, prisiglaudusio lygumose prie Troškūnų, tačiau jau didesnę gyvenimo dalį gyvena Svėdasų krašte, kelias dešimtis metų praleido Butėnuose, po to jau ir vėl kelis dešimtmečius – Svėdasuose. Ši Irena – buvusi pradinių klasių mokytoja, jaučianti ir suprantanti pasaulį, jo grožį. Meniniu siuvinėjimu susidomėjo dar paauglystėje, o pirmasis paveikslas net ir istoriškai žavingas: ant baltų žirgų iš lėto per sodžių, palei ilgą tvorą, pro pavasario žaluma, baltais žiedeliais nubertus krūmus, joja karūnomis galvas pasidabinę, ilgomis sermėgomis vilkintys karaliai – Didysis kunigaikštis Kęstutis su kunigaikštiene Birute. Šis nuostabus siuvinys sukurtas daugiau nei prieš septynis dešimtmečius ant gabalo tamsios antklodės, taip vadinamo „adejalo“.
Kuomet abu raiteliai buvo išsiuvinėti, įdėmia akimi jį apžiūrėjusi Irenos mama Uršulė, tarsi išmani sodžiaus menotyrininkė, sumetė, kad mažoka žalumos, ir paveikslėlio apačioje prisiuvo žalios medžiagos juostą. Nurėžė nuo jau nebenešiojamo seno palto. Kitame, kiek mažesniame paveiksle, ant drobės išsiuvinėta mandolina grojanti lietuvaitė, apsirengusi tautiškais rūbais. Fone – Gedimino pilies bokštas aukštame, medžiais žaliuojančiame kalne, aplinkui rožės bei Maironio žodžiai: „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka…“ Įspūdingiausias šios kūrėjos darbas taip pat karališkai didingas – didžiulis, raudonais žiedais apsipylęs besiskleidžiančių rožių, jų net septyniolika, krūmas, augantis sode, o ant baltos vazos nutūpęs gieda Rojaus paukštis povas, skleidžiantis daugybės spalvingų plunksnų uodegos vėduoklę. Įdomu, kad veik visi tie siuviniai dešimtmečius buvo naudojami, kabėjo ant sienų menininkės tėviškės sodyboje Gurskuose.
Ant kokio pagrindo geriausia siuvinėti? Perkelis greitai dyla, o ant drobės siuvinys laikosi ilgiau. Piešinio kontūrus išbraižydavo ant „sviestavo“ popieriaus, o po to per spalvotą kalkinį popierių išvedžiodavo ant audeklo. Tais piešiniais merginos dalydavosi, tačiau kiekvienos siuvinėtas paveikslas būdavo vis kitoks. Siuvinėdavo rusiškais, kiniškais, vokiškais „Mulin“ siūlais. Jie medvilniniai, atveždavo jų į didesnių miestų parduotuves, nešiojo ir pardavinėjo juos prekeiviai, buvo galima įsigyti ir turguose. Kiekvienas darbas pasižymi ypatingu kruopštumu, ypač stebina gėlių žiedlapiai, lapeliai, išsiuvinėti net keliais atspalviais. Eksponuojami ir smulkesni darbai: pagalvėlių užvalkalai, kampeliai knygų lentynėlėms, staltiesės, užuolaidos, durų užtiesalai, taip pat du didžiuliai mezginiai, kuriuose išsiuvinėti Maironio tekstų žodžiai. Užsiminta, kad šalia jų norėtųsi dar vieno – su Svėdasų miestelio himnu – būtų triptikas. Paroda veiks iki pat Šv. arkangelo Mykolo šventės, pačios rugsėjo pabaigos.