Talentą visaip slopino, bet jis su trenksmu išlindo

Gailutė KUDIRKIENĖ

Kad atsivertų netikėti stulbinantys medikės talentai, reikėjo sukrėtimo. Juo tapo užklupusi pasaulinė kovido pandemija ir sėdėjimas namuose, niekur neiškišant nosies. O dar kai duktė, užmačiusi motinos jaunystės piešinius, nebeatstojo, teko vėl prisiminti vyro nupirktus, bet jos pačios kažkada išmestus teptukus.

Vyro raginimo nepaklausė

Biržietė farmacininkė Eugenija Gaidukienė neseniai apstulbino draugus ir pažįstamus, atverdama savo laisvalaikio kūrybos kerteles.

Medikės tapytos drobės daugeliui buvo netikėtumas, nes anksčiau ji niekam neprasitarė, kad tą geba daryti.

Apie jos kūrybinį talentą žinojo tik artimiausi šeimos nariai. Jie senokai skatino paklausyti širdies balso, bet biržietė nedrįso, nepasitikėjo savo jėgomis, abejojo, ar jaunystės įgūdžiai dar išlikę.

„Kartą vyras buvo net teptukus nupirkęs, ragino imt ir pradėt, bet išsigandau, kad gal nieko nebeišeis, ir teptukus išmečiau“, – dabar juokiasi ji.

Ir rodo patį naujausią kūrinį – latvišką jūrą. Ją nupiešė grįžusi po smagių atostogų su šeima, mat suaugę ir sostinėje gyvenantys 41 duktė ir 33 metų sūnus mielai keliauja kartu su tėvais. Atžalos kartu su tėvais ir parodas lanko, ir į koncertus eina.

Į paveikslus pareina sodri žaluma iš vaikystės

Viskas apsivertė aukštyn kojom užklupus pandemijai. Karantininiai bendravimo apribojimai medikei išėjo į naudą: kai niekur negali išeiti, ieškai, ką galėtum nuveikti namie.

Buvusiame dukters kambaryje ji įsirengė studiją: pasistatė molbertą ir išsidėliojo tapymo reikmenis.

Paveikslai pasaulin veržėsi vienas po kito. Pirmiausia nutapė savo gimtinės sodybą – tokią, kokią atsiminė iš vaikystės.

E.Gaidukienė augo gamtos apsuptyje šalia Biržų – Astrave, Paežerių vienkiemyje. Augalijos ir žalumos jai visad reikėjo, todėl dabartiniai šeimos namai ir skendi gėlėse.

Prisimena, kad piešti mėgo nuo pat mažų dienų ir tai jai sekėsi. Dar būdama moksleive su savo kūrinėliais dalyvaudavo dailės parodose, sulaukdavo įvertinimų.

Klasės auklėtoja primygtinai siūlė rinktis su menais susijusią specialybę.

„Aš pamąsčiau, kad reikėtų studijuoti ką realesnio, kūrybinės profesijos atrodė tokios neapibrėžtos, be garantijų už ko nors paskui gyvenime užsikabinti“, – prisimena.

Visą laiką pasiglemžė reikalai

Panašiai, kaip kūryba, ją traukė ir medicina, tik gydytoja būti negalėjo, mat bijojo kraujo. Pasirinko farmacijos studijas.

„Kai mediciną studijavau, nebuvo laiko tapyti“, – prisipažįsta.

Po studijų dirbti liko Vilniuje, bet čia per draugės vestuves susipažino su meniškos sielos kupiškėnu Rimantu Gaiduku, ištekėjo ir šeimos lizdo sukti grįžo į gimtinę Biržus.

Tada darbai, namų statyba, vaikų auginimas, dar nuolatiniai profesinio tobulinimosi kursai, seminarai ir konferencijos – iš ko gi atimsi laiką dar ir potraukiui piešti?

Ir tik po daugelio metų, užauginus vaikus, atėjo tas lemtingas laikas – pandemija. Žmonija ją prakeikė, bet karantinas kai kam pasitarnavo. Ir biržietei ji suteikė taip trūkstamo laiko saviems polėkiams.

„Duktė pamatė mano jaunystės piešinėlius ir prisakė būtinai vėl pabandyti“, – atskleidžia, kas pagaliau privertė ryžtis.

Pradžia buvo sunkoka, atrodė daug kas nebeaišku, betgi viskas gi išmokstama.

„Matau, kad ir to, ir ano nebežinau, apie dažus ir spalvas žinių trūksta, reikėjo skaityti ir mokytis“, –

pasakojo pašnekovė.

Praverčia ir medicininės knygos

Studijoje šalia teptukų padėta stora knyga apie vaistinius augalus. Farmacininkė ją naudoja tapybai – kai reikia tiksliai pavaizduoti kurį nors lapą ar žiedą.

„Kol kas man mėgstamiausi – natiurmortai, nors nesu vien jais apsiribojusi. Viską tapyti norisi, tik laiko mažai“, – apgailestauja.

Natiurmortus dažniausiai tapo iš natūros, priešais išsidėlioja gyvą kompoziciją – iš savo kiemo darželių, o ir pabraidžiojusi po miesto pakraščio pievas, parsineša glėbius gėlių, tuoj paišo, kol jos nenuvytusios.

Kartą sumanė nutapyti rugiagėlių puokštę, tik to mėlynžiedžio augalėlio niekur aplink nerado. Važiuodami su vyru rugiagėlių užmatė laukuose prie Anykščių. Gėlės tos baisiai lepios, tuoj vysta, tad šviežiai suskintą puokštę nusifotografavo ir paskui jau tapė iš nuotraukos.

Kol dar netapė, akis buvo užkliuvusi už žydinčios pievos prie Astrave esančio siūlų fabriko. Dabar, kai nori ją perkelt į drobę, vis to žydėjimo nepavyksta užtikti – vienąkart nuėjus dar nežydi, o kitąkart jau visa peržydėję.

Parėjusi iš darbo retai kada dažus į rankas ima, pomėgiui dažniausiai skiria savaitgalio dienas.

Iš to, ką per porą metų nutapė, jau susidarė personalinė paroda Vabalninko muziejuje. Spėjo ir į Panevėžio krašto tautodailininkų sąjungą įstoti.

Menams gabi medikė kūrinius kol kas rikiuoja studijoje, jų parduoti nesiryžta, yra tik vieną kitą padovanojusi.