Regina Katinaitė-Lumpickienė: „Tarmė teka mano gyslomis kaip kraujas“.
Subtili, santūri, jautri, elegantiška – su tokia Regina Katinaite-Lumpickiene neseniai susipažinau. Apmąstanti kiekvieną žodį, neskubanti išsakyti minties. Poezijos knygų autorė, vertėja, kurianti inscenizacijas teatrui. Geriausiai jos balsas atpažįstamas iš skambios aukštaitiškos tarmės. 2010-aisiais literatūrine Antano Miškinio premija apdovanota poetė apgailestauja, kad regionuose trūksta kultūrinio vyksmo, aktyvesnės kūrėjų bendruomenės, tačiau iš Utenos, iš Aukštaitijos, kuriai atidavė širdį, bent kol kas bėgti nežada.
– Papasakokite apie savo vaikystę.
– Gimiau Utenoje. Tais laikais motinystės atostogų moterys išeidavo labai trumpam. Mano mama pabuvo su manimi gal tris mėnesius, o tada buvau parvežta į Juknėnus, pas mamos tėvus, savo senelius Uršulę Mieliauskaitę-Govėdienę ir Joną Govėdą. Juknėnų kaime ir prabėgo mano vaikystė. Mes buvom trys vaikai, aš vyriausia, bet tarp mūsų visų trijų amžiaus skirtumas buvo nedidelis.
Pas senelius buvo gera. Tai buvo gamta, tai buvo senoji aukštaičių sodyba, senelių išmintis, ypatingas močiutės gerumas ir išmintis. Močiutė – žmogus, kuris mano gyvenime yra vienas iš svarbiausių. Iš jos gavau moralinius pamatus, meilę poezijai, literatūrai. Močiutė buvo našlaitė, savamokslė, turėjo daug senų knygų, jinai atmintinai Binkį, Miškinį, Salomėją Nėrį deklamavo.
Ir su seneliu gerai sutarėm. Senelis buvo toks filosofas, humoro mėgėjas, labai klausydavo tuo metu madingą radiją. Aš vis atsimenu, kada būdavo radijo vaidinimai. Aš klausydavausi kartu su juo, ir kai buvau trečiokė ar ketvirtokė, man toks ūpas užėjo parašyti pjesę. Neįsivaizduoju, ką aš ten parašiau, neprisimenu, bet aš taip kūriau, be abejo, viską suplėšiau.
Senelis buvo žvejys, gerai pažino gamtą. Pasakodavo man apie gamtos paslaptis, apie turtus. Kartu vesdavosi į mišką, prie ežero.
Seneliai nebuvo ta miesto inteligentija (nebuvo spektaklių, kino, kinas apskritai atsirado kaime vėliau), bet jie buvo labai šviesūs žmonės, ir aš augau kultūrinėje aplinkoje. Kultūrinė aplinka buvo močiutės ir senelio dvasinės vertybės, moraliniai svertai, meilė gamtai, gyvuliui, kurį laiko, pagarba gyvuliui – niekada nemačiau, kad muštų. Močiutė visada pirmąjį blyną išnešdavo šuniui, nes jis būdavo pririštas lauke, kaip kaime įprasta. Buvo taip sudėliota viskas, kad tu turi elgtis teisingai. Tai buvo bažnyčia, tai buvo pirmoji komunija. Tai dalykai, apie kuriuos kaip apie stebuklą nepapasakosi, bet…
Senelis labiau domėjosi laikraščiais, o močiutė be galo mėgo skaityti knygas. Ir pati jinai kūrė eiles liaudies dainų motyvais. Aš labai gailiuosi, kad jų neužrašiau. Tada atrodė, jog gyvenimas labai ilgas, bet pasirodė, kad gyvenimas bėga labai greitai. Neliko močiutės, neliko jos dainų. Prisiminimas tiktai.
Tokia buvo vaikystė.
– Pamenate pirmuosius kūrybinius bandymus?
– Tai buvo eilėraščiai. Nežinau kodėl, bet atsirado eilėraščių, ir kai mano pirmąjį eilėraštį (aš buvau ketvirtokė ar penktokė) išspausdino tada garsus laikraštis visai Lietuvai – „Lietuvos pionierius“, man buvo taip smagu ir pasijaučiau tokia svarbi… Pradėjau gauti per dieną kokius penkiasdešimt–šimtą laiškų. Vaikai, pasirodo, norėjo bendrauti. Rašydavo vaikai, kurie turi negalią, arba tie, kurių tėvai ūkininkauja, pasakodavo netgi kiek kiaulė paršiukų atsivedė. Taip pat apie mokslus. Gaudavau laiškų iš visos Lietuvos. Iš pradžių stengdavausi į visus atsakyti, bet paskui nebespėdavau. Tuo metu mes kaime jau turėjom savo darbų. Buvo ne tik mokslas, buvo ir daržas, ir gyvuliukai, namuose mes turėjom savo pareigas. Ir dargi norėjosi ir kažkur pažaisti, ir prie ežero nueiti, tad laiškams liko vis mažiau laiko.
O pats pirmasis eilėraštis buvo apie mano kraštą, apie Juknėnus, apie ežerus Sylį ir Grabelį, apie tai, kokie jie gražūs.
– Iš ko kyla Jūsų eilėraštis?
– Labai skirtingai. Aš vis galvoju apie vaikystę. Jauni mes visi rašom, mėginam kažką tai, dainuojam, šokam. Bet su amžiumi pradedi labiau atsiminti vaikystę. Kažkokį ilgesį prisimenu. Toks ilgesys, kad nori lėkti pievomis ir miškais ir kažką pasakyti. Aš manau, kad viskas iš to ilgesio nenusakomo išėjo. Be abejo, man patiko tai, ką aš skaičiau, ką skaitė ir pasakojo seneliai, ką girdėjau per radijo vaidinimus drauge su seneliu. Man tai buvo svarbu, gal ir įkvėpimas buvo. Iš viso to, ką girdėjau, ką močiutė dainuodavo pusiau iš savo kūrybos. Štai iš kur mano eilėraščiai. Brolis mano kūrybą yra apibūdinęs taip: tu knygų nerašai, tu tiesiog kaip paukštis, užeina ūpas ir pagiedi. Eilėraštis iš įkvėpimo arba begalinio ilgesio, kai aš turiu pasakyti, nes jau sunku nepasakius. Kaip išeis, aš nežinau, bet kai ateina laikas, aš turiu pasakyti. O paskui, kai ruošiu kokią publikaciją ar knygą, tada atsisėdu ir griežtai pažiūriu, ką aš čia parašiau.
– Sunku Jūsų poeziją įsivaizduoti be tarmės. Ką ji Jums reiškia?
– Tarmė prasidėjo jau man dirbant kultūros srityje. Reikėjo rašyti scenarijus, netgi ir tarybiniais laikais reikėjo kartais tarme pailiustruoti kažką. Paskui prasidėjo Atgimimas, reikėjo renginius vesti, ir pati sugalvodavau kokį renginuką. Kai reikėdavo tarmiškų eilių, aš iš savo bendrine kalba parašytų perrašydavau. Aišku, tada kažkiek keisdavosi ritmas, rimas, kirčiavimas, bet aš susitvarkydavau. Dešimt metų su amžiną atilsį kolega Jonu Urbonu vedėme kapelų šventes Utenos kultūros centre. Tada Lietuvos televizija dar neturėjo savo laidų su kapelomis ir atvažiuodavo čia filmuoti, ir rodydavo per televiziją. Ir viskas buvo tarme.
Ir paskui jau man parūpdavo kažką sueiliuoti tarme ne tik renginiui. Buvo gal 2003-ieji metai, kai pakvietė mane į Raudondvarį, į tarmiškos kūrybos šventę. Paskaičiau eilėraščių ir prie manęs priėję žmonės sako, kad nori nusipirkti mano knygą. Tai buvo paskatinimas ir 2005-aisiais metais pasirodė mano pirmoji knyga tarme „Gegutes abrūsėliai“. Yra toks augalas gegūnė, panašus į hiacintą. Man tą augalą pirmą kartą vaikystėj parodė senelis. Pasakė, kad čia gegutės abrūsėlis. Abrūsėlis skirtas šluostytis, ir man tai buvo labai graži sąsaja.
Tarmė man yra labai brangi. Pirmiausia tai mano vaikystė, nes mano seneliai kalbėjo tarme. Ir tėvai į savo potrumpio amžiaus pabaigą kalbėjo grynai tarme. Kai mokiausi mokykloje, buvo nemadinga šnekėti tarmiškai. Vaikai, aišku, visada vieni kitus pašiepia, bet buvo tokių atvejų, kad ir mokytojai nebuvo patenkinti. Turėjai kalbėti švaria bendrine kalba. O aš, vaikas, galvodavau taip: negali būti, kad mano seneliai, kuriuos aš taip gerbiu, pasitikiu ir matau jų pavyzdį gyvenime, yra ne tokie svarbūs kaip, tarkime, mokytojai, mokykla, kur aš turiu kalbėti bendrine kalba. Tai aš ir kalbėjau mokykloj bendrine, o su seneliais tik tarme. Man tarmė yra visiškai sava, aš net nesistengiu atskirti, kur tarmė, o kur bendrinė kalba. Tarmė teka mano gyslomis kaip kraujas, kaip visa tai, kas gera ir gražu, ką man davė seneliai ir tėvai. Ji neatskiriama nuo manęs.
– Koks Jūsų santykis su kritika? Ar menininkui svarbus aplinkinių, kitų kūrėjų palaikymas, įvertinimas?
– Dažniausiai mes kritiką priimam sunkiai ir tai natūralu: atrodo, nedarai nieko blogo, o tave kritikuoja… Bet kada eini su kūryba į viešumą, tai žmonės turi teisę apie ją pasakyti nuomonę. Iš kolegos rašytojo ar literatūros kritiko sulaukti patarimo nepaprastai naudinga. Kritikos laukiu. Iš nieko geriau nepasimokysi, kaip iš geros kritikos arba patarimo. Pats dažnai nepamatai kažko, o kai kitas tau parodo, tu pasižiūri.
Ar svarbu palaikymas? Jis svarbus bet kokioje gyvenimo srityje. Manau, kad netgi visiškam vienišiui kartais norisi palaikymo. Kai prieina žmogus ir sako, kad patiko viena eilutė ar dvi, ar kad susirinkę visada paskaito kažką mano, būna gera. Po knygos „Paraič nama“ pasirodymo praėjo daug metų, bet kartais minioje išgirstu sakant „o, labas, „paraič nama“, ir man malonu. Bet nesu dėl to pametusi galvos.
– Knyga „Paraič nama“ 2010-ais metais įvertinta Antano Miškinio premija. Jums – aukštaitei, Miškinio kraštietei, tai buvo svarbus įvertinimas?
– Miškinio pemija man reiškia labai daug, tai svarbus kūrybos įvertinimas. Miškinis yra ir Aukštaitijos, ir visos Lietuvos ąžuolas, tai neeilinis poetas. Ši premija man ne tik paskatinimas, padrąsinimas, ji įprasmina dvasinį ryšį su šita žeme, su šituo kraštu. Labai didžiuojuosi šita premija.
– Regionuose kultūrinis gyvenimas visai kitoks nei didžiuosiuose miestuose. Čia mažiau renginių, lėtesnis kultūrinis vyksmas, mažesnė kuriančiųjų, kalbu apie profesionalius kūrėjus, bendruomenė. Ar Utenoje galite save realizuoti?
– Jei nedirbčiau kultūros centre, turbūt kalbėčiau kitaip, bet kadangi daugybę metų esu čia, prie renginių, prie kūrybos, kadangi mūsų salės tinkamos patiems geriausiems teatrams, aš galiu labai daug pamatyti, o ko negaliu pamatyti, tai Vilnius juk visai šalia. Plunksnos brolių, rašytojų bendrijos, taip, pasigendu. Vilniuje ar kituose didžiuosiuose miestuose yra daug daugiau galimybių bendrauti, dalyvauti įvairiose diskusijose. Čia, periferijoje, to visi pasigenda. Kai tu kuri, esi vienas, tačiau kitu laiku norisi bendruomenės. Esu labai kviečiama į Vilnių, sesė kviečia ten apsigyventi, bet esu iš begaliniai sėslių žmonių. Žinau, kad tai dabar ne pliusas, bet neišsiginsi savo tapatybės. Nesu garantuota, kad niekada neišvyksiu, bet šiandien dar nenoriu pabėgti.
– Kultūros sritis nėra iš tų, iš kurių galima susikrauti turtus, turbūt ir į itin patogų gyvenimą kultūrininko kelias neveda. Kodėl rinkotės literatūrą, lituanistiką, kultūrą?
– Rinkausi lituanistiką, nes labai mylėjau lietuvių kalbą ir apskritai literatūrą. Mano darbo pradžia buvo bibliotekoje, kur perkrimtau viską, ką galėjau.
Tikėjausi, kad galėsiu daug padirbėti dėl kalbos išlikimo, gražinimo, populiarinimo. Man tai atrodė svarbu ir reikalinga, ir dabar atrodo taip pat. Suprantu, kad pasaulis eina į priekį, suprantu apie kalbas, kurios persimaišo, bet tik nuo pačių žmonių priklauso, kiek jų kalba gyvens.
Štai norvegai dabar ieško savo šaknų, ieško kokių nors vikingų bruožų, jiems parūpo senoji kultūra, bando iš nieko atkurti savo tapatybę, nes kažkada jie kūrė kažką kitą, ekonomiką ir panašiai, ir viso to nereikėjo, o šiandien jau reikia. Galbūt ir tarmės išnyks, bet šiandien jos yra, ir šiandien jos atneša spalvą, kalbai duoda gyvybės. Ar viskas turi būti tik techniška? Kalba, man atrodo, turi būti didelė, gili, plati ir labai spalvinga. Imkime lietuvių rašytojų kūrinius – kiek ten įdėta tarmiškų žodžių, posakių. Ar nuo to kūrinys suprastėja?
Neįsivaizduoju, kodėl turi būti sunaikinta tai, kas yra tavo šaknys, tavo identitetas. Neįsivaizduoju, kaip galima į tai žiūrėti abejingai.
– Kokią vietą Jūsų gyvenime užima knygos? Kokia literatūra formavo Jūsų asmenybę, ką skaitote dabar?
– Vaikystėje skaičiau, kas pakliūdavo po ranka ir ką reikėjo skaityti mokykloje. Ką močiutė turėjo. Ankstyvoj vaikystėj Binkis su savo „Utomis“ man buvo labai svarbu, turėjau apiplyšusią Binkio knygelę. Salomėja Nėris buvo žvaigždžių žvaigždė. Miškinis. Miškinio knygos močiutė neturėjo, bet atmintinai jo eiles deklamuodavo. Tai pagrindiniai mano gilios vaikystės autoriai. O paskui skaičiau tai, ką galėdavau gauti. Juk buvo tokie laikai, kad ne viską gaudavai, kaimo mergytė negalėjo skaityti pasaulinės literatūros. Kai mokykloje ir kaime atsirado biblioteka, imdavau viską iš eilės. Tada pažinau lietuvių poetus, sužinojau apie išeiviją. Dar vėliau atėjo toks laikas, kai įsimylėdavau poetą. Marcinkevičių, Baliukonę, Baltakį… Būtų galima vardinti vos ne visus lietuvių poetus. Paskui atėjo ir užsienio literatūra, kai studijavau, akiratis plėtėsi. Skaitydavau, kai likdavo laiko nuo darbo, nuo šeimos, nuo mokslo. Valgydavau knygas, kaip aš sakau.
Paauglystėje motinos romanus skaitydavau. Kartą perskaičiau tokią knygą suaugusiems ir nieko, aišku, nesupratau. Ten buvo rašoma apie medaus mėnesį. Ir aš ilgai ilgai svarsčiau, kuris tai mėnuo. Man atrodė, kad liepa.
Dabar dažniausiai skaitau visą poeziją, kokią tik galiu įsigyti, o romanus, apsakymus, apysakas – tik su rekomendacija. Galvoju, kad artėjas toks metas, kada turėsiu laiko, tai tada jau skaitysiu visiškai viską.
– Knygų rinka perpildyta. Knygynai siūlo daug abejotinos kokybės literatūros. Kaip manote, ar tokioje knygų gausoje nepasimeta išties vertingi tekstai?
– Nuo Atgimimo laikų yra išleista labai daug literatūros, kurios neturėjo būti. Bet manau, kad laikas visa tai sudėlios į vietas. O lietuvių literatūra yra originali, mes turime stiprių autorių.
