Tarp vertingiausių eksponatų – mylinčio vyro žodžiai

Gailutė KUDIRKIENĖ

Šiandienės Panevėžio kraštotyros muziejaus ekspozicijos nė iš tolo neprimena buvusių prieš porą dešimtmečių. Nors daugelis eksponatų tie patys, bet jų pateikimas jau daug patrauklesnis. Muziejininkams nuolat reikia sukti galvas, kaip parodyti klumpes ar akėčias, net šimtą legendinio Svirskio dirbinių, garsiąją drugelių kolekciją, atnaujinti paukščių pavadinimus, nes ir jie jau keičiasi. Apie visa tai kalbamės su muziejaus direktoriumi, istorijos mokslų daktaru Arūnu Astramsku.

Vertę labai sunku pasverti

– Sausio gale minėjote muziejaus šimtmetį ir ta proga visus metus kviesite į renginius. Ir ne bet kokius, o modernius ir patrauklius net išpaikintiems lankytojams. Muziejus, kaip sakėte, šiuo metu turi 126 tūkstančius eksponatų, o fondai kasmet pasipildo dar bent tūkstančiu naujų. Įvardykite didžiausius muziejaus lobius.

– Tikitės išgirsti kokio nors eksponato pribloškiančią kainą? Į muziejų atkeliavusių daiktų vertė sunkiai pasveriama, ne visada nusakoma vienareikšmiškai. Ko gero, vertingiausi yra Vinco Svirskio, žymiausio XIX amžiaus dievdirbio, kryžiai ir medinės skulptūros, ypač iš Pašilių koplyčios kryžių nešantis Jėzus. Dalį skulptūrų muziejus jau turėjo tarpukariu, kitos atkeliavo vėliau iš apleistų sodybų Kėdainių rajono pakrašty. Turime per 100 vienetų kolekciją.

Unikalus eksponatas – Slucko juosta, istorinio bajorų kostiumo pagrindinis akcentas. Juosta austa Slucke veikusios gamyklos audykloje, mūsų šalyje jų išlikę nedaug. Vienu metu nevertintos, bažnyčiose naudotos kaip takeliai kojoms valyti. Šioji iš Apytalaukio dvaro Kėdainių rajone.

Velžio seniūnijos Pajuodžių dvare kadaise stovėjusius minkštus baldus muziejui padovanojo monsinjoras Juozapas Antanavičius.

Alebastro vaza atkeliavo iš Kerbedžių dvarvietės Naudvaryje. Įdomus eksponatas gydytojo Jono Petkevičiaus, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tėvo, užrašų knygutė, kur viename lape rašytos pajamos, kitame išlaidos.

Unikali panevėžiečio teisininko žydo Bernardo Frydmano XX amžiaus pradžioje išleista knyga apie lietuvių papročius.

Į geležinį dviratį iš pradžių rimtai nežiūrėjome, manėme, kokio šių kraštų kalvio darbas, o kai pradedi atidžiau krapštyti, tai ir randi: pasirodo, jis vienas pirmųjų masinės gamybos dviračių iš Kristiansando gamyklos. Toji pietų Švedijos gamykla gyvuoja ir dabar.

Viena kaunietė paskambino, kad turi ir gali atiduoti Moigių šeimos baldus. Atsivežėm, atidarom,  o ten įrašas: „Dovanoju savo žmonai Karolinai atminimui, kuomet ji mane prižiūrėjo man sergant. Mylys Jonas Moigis.“

Šiuo atveju kur didesnė vertė – balduose ar įraše?

Iškilo sulig krašto mylėtojų banga

– Priminkite Kraštotyros muziejaus atsiradimo Panevėžyje istoriją ir jo kraustymąsi iš vieno pastato į kitą.

– Pirmoji Lietuvos Respublikos kūrimo banga buvo labai pakylėta. Tuo metu reiškėsi labai daug visokių pilietinių iniciatyvų. Viena jų – 1920 metais susikūrusi draugija Panevėžio gimtajam kraštui tirti. Jai priklausė miesto elitas: apskrities viršininkas, burmistras, medikai, teisininkai, pedagogai ir kitokių profesijų išsilavinę miestiečiai. Vienu metu draugija turėjo per 200 narių, jai priklausė nemažai vietinių žydų ir lenkų. Vėliau kitų tautybių nariai atkrito, nes draugija pasirinko smarkiai tautinę liniją.

Tos draugijos iniciatyva 1924 metais Kranto gatvėje esančiame seniausiame miesto pastate ir buvo atidarytas pirmasis muziejus. Jis ten veikė neilgai, tarpukariu muziejus kelis kartus kraustėsi iš vieno pastato į kitą – P.Puzino gatvėje, vėliau Respublikos gatvėje advokato Tesevičiaus namuose, karo metus praleido dabartinės G.Petkevičaitės-Bitės bibliotekos pastate, kuris buvo statytas kaip bankas, bet pagal paskirtį niekada nebuvo naudotas. Jau po karo muziejus buvo iškeldintas kitapus gatvės, į namą, kur dabar yra Dailės galerija.

Autentiška vieta labai stipri

– Jau beveik keturis dešimtmečius muziejus niekur nebesikrausto, turi nuolatinius namus istoriniame pastatų komplekse. Vieta ypatinga, čia aidėjo ir ligonių dejonės, kai viename korpuse veikė ligoninė, ir sovietams pasipriešinusių kankinių klyksmai tardant enkavėdistams, ir netgi girtuoklių sapalionės. 

– Nemažą kvartalą miesto centre užėmusiame komplekse tarpukariu gyveno didelė lietuvių bajorų Moigių šeima – tėvas gydytojas, sūnus advokatas bei kiti šeimynykščiai. Namai 1940 metais buvo nacionalizuoti ir Moigiai emigravo į užsienį. Sovietai visą kvartalą, taip pat ir kitapus gatvės stovėjusius miesto burmistro Tado Chodakausko namus, pavertė NKVD būstine. Pokariu ta teritorija, kurioje veikė didelis enkavėdistų centras, buvo apjuosta aukšta tvora.

Taip, mūsų pastato rūsiuose buvo kameros. Jose nukankinti Panevėžio ligoninės gydytojai Juozas Žemgulys, Stasys Mačiulis, Antanas Gudonis, medicinos sesuo Zinaida Kanevičienė ir dar keletas žmonių.

Nukankintų medikų atminimui kameroje įrengta ekspozicija. Neturėjom nuotraukų iš jų buities, tik vieną medicinos sesers namų fotografiją, tad sukūrėme standartinio to meto būsto vaizdą. Šalia ir tardytojo kabinetas, kankinimų istorijos, rastos sudarkytų aukų nuotraukos.

Specialiai lankytojų negąsdinam. Atmosfera kamerose sunki, autentiška vieta veikia stipriai.

Iki Ukrainos užpuolimo vis svarsčiau, kad šioji mūsų ekspozicija gal pernelyg žiauri, bet kai sužinojau, kas vyko Bučoje, buvau pritrenktas. Okupantų mentalitetas nė kiek nepasikeitė.

Taip pat daug liudijimų išlikę apie konkrečius kankinimus burmistro namo rūsiuose. Sovietų saugumas ten veikė iki pat Nepriklausomybės atgavimo.

Moigių namuose ilgą laiką buvo įsikūrusi miesto bei rajono milicija, viename pastate buvo blaivykla.

Muziejus čia duris atvėrė vėlyvuoju sovietmečiu – 1987 metais.

Kol remontavosi, pasikeitė ir paukščių pavadinimai

– Nežinantys apie muziejininkų darbo specifiką gal tik šypteli – kokio čia dar pasiruošimo jubiliejui reikia, fonduose juk gausybė visko, tik iškelk ir rodyk…

– Man, direktoriui, didžiausias lobis – kolektyvas. Pas mus – puikus balansas tarp patyrusių senbuvių ir jaunimo su moderniomis idėjomis.

Prieš porą metų muziejuje atidaryta ekspozicija „Emigruoti, grįžti, pasilikti“ pelnė šalies metų ekspozicijos apdovanojimą. Užkabinome labai aktualią temą. O ją juk reikėjo sugalvoti, daug visko išmąstyti.

Šiemet per muziejų naktį atidarysim dėl beveik 7 metus vykusio palėpės remonto nerodytą mokytojo Valerijono Straševičiaus drugelių kolekciją. Atkuriamoji ekspozicija vadinsis „Gamtos media“, joje drugeliai užims tik vieną dalį, dar bus suakmenėjusių gyvūnų liekanų, paukščių iškamšų, edukacinė erdvė.

Išties, atrodo, ištraukei iš saugyklų ir padėjai, bet vis atsiranda reikalų… Ištraukėm senas etiketes, o paaiškėjo, kad paukščių pavadinimai pasikeitę. Anksčiau buvo kovas, o dabar – europinis kovas, ir panašiai. Keičiantis klimatui iš pietų plūstelėjo banga įvairių naujų paukščių, tad ir mūsiškių vardus tenka tikslinti.

Kitas niuansas: ekspozicijoje buvusios 300 spalvotų gyvūnijos ir gamtos nuotraukų išbluko, tad perkame naujas iš fotografų ir stendus naujai maketuosime.

Jubiliejui ruošiamės labai atsakingai, jau pernai buvome sudarę 5 darbo grupes, jos dirbo įvairiomis kryptimis, suko galvas, kaip profesionaliai, inovatyviai bei patraukliai pateikti miestiečiams dar nežinomą istoriją.

Pirmiausia svarstėme, ar tai žmogui atrodys aktualu, ar bus įdomu? Saugyklose gausybę visko turime, galima rodyti klumpes ar akėčias, bet reikia rasti raktą, kaip jas pateikti.

Per „Tvaną“ išgarsino mūsų kraštą

– Klumpėmis ir akėčiomis šįkart lankytojų visgi neviliosite, ruošiate ypatingesnių siurprizų. Ko galima tikėtis?

– Metus pradėjome šalies muziejininkų konferencija. Renginys buvo skirtas lokalių muziejų veiklai aptarti: kokia tokių įstaigų gyvavimo esmė ir kaip prognozuojama ateitis? Mūsų profesijos atstovams tai svarbu.

Trečio aukšto salėje šiuo metu tebevyksta Sąjūdžio plakatų paroda, vėliau atkeliaus pypkių ekspozicija.

Ryškus šventinis akcentas bus ir Muziejų naktis gegužę. Bus įdomybių, tik negaliu atskleisti, kokių, mat kolegės intensyviai dirba ir man nieko nesako.

Įspūdingiausia muziejaus dovana miestui bus įteikta spalio gale, kai Dailės galerijoje atidarysime su keturiais partneriais rengtą tarptautinę parodą „Ką slepia Henriko Senkevičiaus škatulka“.

Kraštotyros muziejaus, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos, Dailės galerijos bei Lenkijos Kelcų miesto nacionalinio muziejaus projektas bus daugiasluoksnis ir daugiaprasmis. Ekspozicija kalbės apie XX amžiaus pradžios mūsų krašto nuotraukas bei Nobelio premiją pelniusio lenkų rašytojo Henriko Senkevičiaus adaptaciją Lietuvoje.

– Minima, kad garsusis lenkas yra lankęsis Lietuvoje, lenkiškojoje Liaudos teritorijoje, apėmusioje dabartinių Kėdainių, Panevėžio ir Radviliškio rajonų dalį.  Būtent Liaudą išgarsino Henrikas Senkevičius savo trilogijos romane „Tvanas“ aprašydamas XVII amžiaus kovas su švedais. Iš Liaudos ir jo herojai, gyvenę Vadaktuose, Mitriūnų dvare, Pociūnėliuose, Drąseikiuose.

– Taip, šio rašytojo dėka mūsų kraštas tapo Lenkijos nacionalinio pasakojimo dalimi, per jo „Tvaną“ plačiai paskleista žinia ir apie mus. H.Senkevičiaus „Tvanas“ iki šiol Lenkijoje laikomas bestseleriu, dalis aprašomo veiksmo vyksta mūsų apylinkėse.

Daugiau nei prieš šimtą metų, 1900-aisiais, artėjant rašytojo darbo 25-mečio jubiliejui, mūsų apylinkių bajorai išfotografavo tas vietas, kurios siejamos su įvykiais romane, ir tas nuotraukas, sudėję į dėželę (škatulką), nusiuntė literatūros genijui kaip dovaną. Iki šiol jos ten ir yra, padėtos garbingoje vietoje rašytojo darbo kabinete.

Mes, muziejininkai, apie tas nuotraukas jau anksčiau žinojome, o dabar nusprendėme parodyti didesnei auditorijai.

Pristatydami H.Senkevičiaus „škatulkos“ lobį kalbėsime ir apie rašytoją, ir apie ano meto fotografijų akcijos iniciatorių, Panevėžio rajone, Roduose, gyvenusį dailininką Romaną Švoinickį. Teks prisiminti tą aplinką, tų laikų čionykštę lenkų bendruomenę, ieškosime gijų, jungiančių praeitį ir dabartį.

Ekspozicijoje bus visko: originalių ir išdidintų fotografijų, bajoriško interjero, apie 30 į lietuvių kalbą išverstų H.Sinkevičiaus kūrinių, rodysime ir „Tvano“ ekranizacijai skirtą mūsų kraštuose filmuotą dokumentinį filmą.

Dažnam smalsu, ar rašytojas kada nors buvo atvykęs į „Tvane“ aprašomą kraštą. Tvirtų įrodymų neturime, bet yra prielaidų, kad galėjo lankytis. Dar vis atliekame tyrimą ir per parodos atidarymą pateiksime atsakymą.

Gabalais subyrėjo sovietų herbas

– Jubiliejui artėjant vis tobulinote ekspozicijas, dargi peržengėte savų valdų ribas. Pasidairykime, ką šiandien turite.

– Atidarius „Stasys museum“ atsirado daugiau erdvių menams rodyti, tad pasikeitė miesto strategija ir sudarytos geresnės sąlygos istorinėms parodoms, mus įsileido Dailės galerija.

Pasikeitė ir pati muziejinių vertybių eksponavimo samprata, daugiau bendraujame su lankytojais, populiariai rodome, mokome, atsirado modernios techninės priemonės.

Gavome naujas patalpas fondų saugyklai, dabar ji – visas buvusios „Nevėžio“ mokyklos korpusas. Atlaisvintame pastate įkurtos trys specializuotos muziejaus mokymo klasės. Pirmoji įrengta XX amžiaus pirmos pusės pasiturinčių miesto gyventojų stiliumi, čia pasakojama, kaip anuomečiai panevėžiečiai gyveno, ką valgė, kuo užsiėmė, kokius žaidimus žaidė, kaip kultūrinosi ir panašiai.

Etninės kultūros klasė skirta mokiniams, įrengtoje virtuvėlėje mergaitės mokomos pagal senuosius receptus gaminti virtinius. Mažiausius lankytojus kviečiame į gamtos klasę su milžinišku dinozauru ir tikru pirmykščių žmonių urvu, į kurį galima įlįsti.

– Šiuolaikiniai muziejai laikosi taisyklės nebenurodinėti lankytojams ekspozicijų eiliškumo. Kokia tvarka pas jus?

– Dabar tokia filosofija: žmogus laisvas, nuo kurio nori, nuo to galo ir žiūri.

Mes viską apvertėm aukštyn kojom, nebėra įprastos chronologijos. Lankytojai iš pradžių patenka ne į seniausius pirmykščio žmogaus laikus, o į neseną, bet jau istorinę dabartį – sovietmečio laikotarpį.

Rodom kontraversiją: ir baisybes, ir gėrybes. Vieša erdvė tokia, kaip daugelis atsimena: statybos, auganti pramonė, mitingai, teatrai ir visa kita fasadinė kultūra. Iš pirmo žvilgsnio vaizdai fotografijose kone džiugūs, miestas klesti ir auga, kol neatrandi to, kas už fasado. Gerai įsižiūrėjus džiugiose nuotraukose yra durelės, jas atvėrę žiūrovai pamato kitokią realybę: kalėjimo kameras pasisakantiems prieš sovietus, deficitus tik išrinktiesiems, laisvo žodžio draudimus, kalinamuosius Sibire, geležinę uždangą nuo Vakarų pasaulio.

Kad fasadinė pusė tėra iliuzija, sufleruoja gabalais byrantis sovietinis herbas. Muziejus jį, Sąjūdžio metais suskaldytą, gavo iš savivaldybės, tie gabalai ilgai gulėjo, kol sumanėm paversti simboliška instaliacija.

Projektas „Krašto santakos. Šaltiniai“