Tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo svarbu, ne visados yra prasminga. Neretai žalinga. Gyvename globaliame pasaulyje – sąsajas turi ne tik verslas, mokslas, santykiai, dar labiau – ekologija. Kai kas mano, kad atsisakę vienkartinių indų, važiuodami visuomeniniu transportu, ar nenaudodami iškastinio kuro, mes sumažinsime CO2 emisiją ir darysime įtaką klimato kaitai. Kokią įtaką tiems procesams pasaulyje turi Europos Sąjunga, tuo labiau Lietuva, skirdama didžiulius resursus? Beveik jokios. Europos Sąjungos šalyse gyvena tik penki procentai pasaulio gyventojų. Tiesa, ekonomika kur kas didesnė.
Vis tik atsisakę iškastinio kuro, kaip pigesnės žaliavos, ieškodami ekologiškesnės, tačiau brangesnės energijos, kitų pramonei bei verslo įmonėms reikalingų resursų, mes branginame produktų, paslaugų savikainą ir tuo pačiu tampame mažiau konkurencingi pasaulio rinkoje.
Kokia išvada? Vieni, kokių priemonių besiimtume, švaresnei gamtai nieko reikšmingo nenuveiksime. O žalos sau pridarysime pakankamai daug.
Savivaldybė skyrė didelius pinigus daugkartinio naudojimo indams nupirkti. Jie bus išdalinti kavinėms, kad šie atsisakytų vienkartinių. Neva, bus mažiau teršiama gamta, sumažės naudojamų energetinių resursų, kurie nėra draugiški aplinkai, poreikis ir pan. Tik ar kavinės, kurios sutiks tuos indus naudoti, išloš, ar nepatirs klientų sumažėjimo, o tuo pačiu ir pelno? Ne kiekvienas lankytojas panorės palikti užstato, galvos, kur tuos indus laikyti, teks juos plauti, antrąkart nešti į kavinę. Nepatogu. O svarbiausia – faktiškai išbrangs patiekalų kainos. Galbūt ne klientams, gal net ne kavinėms, visgi. Tuos šešiolika su puse tūkstančio eurų, kuriuos skyrė savivaldybė, nori nenori teks pridėti prie kotleto kainos. Kiek jis kainuos? Netikiu, kad nupirkti indai tarnaus ilgai. Dalis jų bus negrąžinti, kiti suduš, bus išmėtyti. Tad rezultate nauda tik menama, labiau teorinė. O išleisti pinigai – tikri.
Taigi galima drąsiai teigti, kad kova su klimato kaita vienoje šalyje ar net dvidešimt septyniose kartu paėmus yra beprasmė. Vykdyti Europos Sąjungos direktyvas reikia, tačiau investuoti rajono biudžeto pinigus ten, kur beprasmiška ar yra mažai prasmės, neteisinga mūsų, gyventojų, atžvilgiu.
Ekologijai, gamtosaugos problemoms mes galime padaryti daugiau įtakos ir be investicijų.
Mokykime žmones taupyti energiją, gamtinius resursus, apgalvotai ir racionaliai elgdamiesi su gamta.
Savivaldybė nepagailėjo pinigų abejotiną reikšmę turinčiam projektui ir visai nekreipė dėmesio gražiausio Anykščių kampelio niokojimui velnių festivalio metu. Trylika metų gyventojai kentėjo nuo triukšmo, žalių plotų niokojimo, vizualinės taršos, religinių simbolių niekinimo. Vietoj to, kad organizatoriai atlygintų žalą gamtai ir žmonėms, valdžia biudžeto pinigais rėmė šį balaganą.
„Jeigu organizatoriai neužtikrina tvarkos ir žmonių saugumo, jie daugiau čia nepasirodys“, – pasakė Neringos meras Darius Jasaitis, kai panašaus renginio metu buvo išprievartauta mergina. O kiek įstatymų pažeidimų neužkardė organizatoriai Anykščių šilelyje? Vis tik rajono vadovai palaikė pažeidėjų pusę, o anykštėnus ragino pakentėti… Tokios tokelės. Nieko keisto, kad ir dabar iš politikų girdisi raudos dėl netekties. Iš tų, kurių priedermė būti šalies teisės garantais.
Kitas pavyzdys. Esu nemažas gamtos mylėtojas, vis tik – ne fanatikas. Nestoviu apsikabinęs leisgyvį ar trukdantį didesniam gėriui sukurti medį. Vietoj jo visados galima pasodinti šimtą kitų. Esu šalininkas protingo balanso tarp gamtos išsaugojimo ir didelės vertės verslo, infrastruktūros ar kitokių poreikių plėtros. Jeigu reikia pastatyti įmonę, kuri gamins produktus, sukurs darbo vietas, verta paaukoti medį ar nukanalizuoti dalį upelio. Tačiau viena sąlyga būtina – gauti gyventojų sutikimą. Man patiko jau minėto mero komentaras. Neringos gyventojai seniai svajojo apie dviračių taką pajūryje. Kad jo būtų galima pastatyti trylika kilometrų, prisireikė pašalinti virš šimto pušų. Savivaldybė atliko gyventojų apklausą, kurios rezultatas suteikė teisę merui pradėti statybas.
Išvada aiški: būtina tartis su žmonėmis. Deja, valdžios kontoroje gyvas naratyvas, jog anykštėnai pikti, nemyli valdžios, tad kreipti dėmesio į kritiką, pastabas ji nesivargina. Konfliktas aštrėja ir dėl to, kad ji neinvestuoja į anykštėnų gerovę. Visokie feikiniai projektai po ekologijos ar šviesios ateities priedanga nukelia rimtus darbus į antrą planą. Ekologijai labiau pasitarnautų, o mokesčių mokėtojams būtų pigiau, jei vietoj abejotinos naudos duosiančio „bliūdų“ projekto, nebūtų leista teršti orą motociklams ar fejerverkams. Gražu buvo, tačiau nelogiška.
