Tas įvairiaspalvis atlaidų pasaulis

Šilti, klasikine vasara dvelkiantys orai po truputį traukiasi kartu su paukščiais, paliekančiais mūsų kraštą. Taip po truputį eina į pabaigą ir visokiausi didieji ir mažiau dideli atlaidai parapijose ir jų bažnyčiose. Neseniai baigėsi didieji atlaidai Šiluvoje, o gilaus rudens glėbyje, kaip ir kiekvienais metais, dar Vilniaus Aušros Vartuose skambės graudulingos atlaidų giesmės.
Kiekviena vasara, kokia ji bebūtų – šilta, saulėta ar vėsi – dvelkia ne vien atostogų aromatais, bet ir visokių atlaidų dvasia, pasklidusia po miestelius, bažnytkaimius ir po didžiuosius miestus. Per didumą metų laiko mažos ir kažkaip dar gyvuojančios parapijos kantriai laukia savo „titulinių“, tradicinių atlaidų, į kuriuos suvažiuoja kraštiečiai, svečiai, šiaip visokie ekskursantai ir keliautojai. Miela, kai net ir tokiais, dvasine prasme problematiškais mūsų dabarties laikais, atlaidų – „kermošių“ tradicijos dar gana gyvos įvairių miestelių ir bažnytkaimių gyvenime.
Kai mintyse atsiranda tie du žodžiai: „atlaidai“ ir „kermošius“, dažnai prisimenu vaikystės metus, iš kurių dauguma prabėgo patarnaujant mišiose ir šiaip gyvenant šalia bažnyčios ir parapijos gyvenimo, matant kiekvieną smulkmeną, kiekvieną įdomų, kartais net juokingą dalyką. Pamenu, kaip į „Petrinių“ atlaidus Svėdasuose vaikystės metais suvažiuodavo minios žmonių. Šventoriuje nuguldavo baltos marškos, ant kurių gulėdavo gražiai sudėlioti visokie kryželiai, paveikslėliai, rožančiai. Šalia visus viliojo tradiciniai kermošiaus saldainiai. Vietinė tarybinė rajono valdžia darė viską, kad tokių prekių nebūtų. Tačiau ji buvo bejėgė. Pamenu, kaip vietos milicija vaikydavo prekeivius, o apie kermošiaus saldainius prikurdavo visokių baisių istorijų: atseit, tuos saldainius „bobos“ verda naktiniuose puoduose… Nepadėdavo ir tokios istorijos. Kaip gi atlaidai be tų saldainių!?
Tiesa, vieną kartą, kai jau buvau tikras bažnyčios klapčiukas, per vienus atlaidus, kartu su vienu savo vaikystės draugu, varpinėje paslėpėme vieną saldainių pardavinėtoją, kuriai buvo pagrasinta vietos milicijos. Kai viskas nurimo, moterėlė mus apdovanojo skaniais „gaideliais“, kuriuos irgi tada buvome paslėpę varpinėje, po laiptais. Taigi, tarybinių laikų atlaidai buvo lydimi ir tam tikrų nuotykių.
O kiek svečių-kunigų tada būdavo! Visos klausyklos Svėdasų bažnyčioje būdavo užimtos, prie jų nusidriekdavo ilgos eilės atgailaujančiųjų. Kviestinis atlaidų pamokslininkas, svečias kunigas sakydavo ilgus pamokslus apie Dievo meilę, apie mokslininkus, kurie buvo tikintys. O vieną kartą, visai netradiciškai, esame girdėję pamokslą net apie žmogėdras – „nekrikštus“, kurie su dideliu apetitu suvalgė kunigą misionierių. O tas, matyt, iš karto užsitarnavo kankinystės vainiką. Pamokslas buvo „baisus“, bet mums, vaikams, to tik ir reikėjo. Juk neužteko mums tarybinio kino filmo „Baubas“.
Pasibaigus iškilmingoms mišioms, su dar iškilmingesne procesija, prasidėdavo „linksmoji“ dalis: vaišės, dainos, pasibuvimai pakrantėse prie Alaušo ar namuose. Iškilmingiausios vaišės vykdavo klebonijoje. Klebono šeimininkė kartu su pagalbininkėmis jau prieš savaitę ar kitą pradėdavo gaminti visokias vaišes, skanumynus. O man visada tie visi skanumynai, kuriais mane vaišindavo geroji Eugenija (klebonijos šeimininkė), priminė mano mylimos mamos skanumynus, kvepiančius švente ir gera nuotaika. Iki šiolei dar išliko skonių ir kvapų atmintyje tie visi klebonijos šventiški valgiai, kuriais buvo vaišinami to meto svečiai kunigai.
Kai jau buvau klieriku, kartu su kitais klierikais, pagal seną to meto kunigų tradiciją, nuolankiai patarnaudavome kunigams prie stalo, ir tik paskui patys sėsdavome pietų. Tokių suvažiavimų metu, kunigai galėdavo vieni su kitais pasikalbėti, aptarti bažnytinius reikalus, net vieni kitų išklausydavo išpažinčių. O po vaišių ir pabendravimo visi kažkur išvažinėdavo: į savąsias parapijas, į savo kraštus. Tada likdavo kažkokia rami, šventinė tyla ir laukimas kitų tokių atlaidų. Kantrus ir ilgas laukimas…
Nuo tų laikų prabėgo nemažai metų. Atlaidai ir toliau švenčiami, tik jau kažkokie jie kitokie. Gal, kad mes, buvę vaikai, jaunuoliai, klierikai, jau subrendome. O gal pasikeitė žmonės, laikai, kai kurios tradicijos, aplinkybės.
Kai turiu laisvo laiko nuo savųjų pastoracinių darbų, mielai nuvažiuoju į atlaidus kitur. O jei nepavyksta, tai atlaiduose pabuvoję artimi žmonės daug ko papasakoja įdomaus. Bažnyčiose ir toliau sakomi įsimintini pamokslai, skamba iškilmingos giesmės. Tik šventoriuose jau nebėra jokios kermošiaus prekybos. Klebonai nebeleidžia. Viskas vyksta šalia. Tik tas kermošinių prekių asortimentas padidėjo. Jau nebeužtenka saldumynų ir kryželių su rožančiais. Ant prekystalių dabar jau gali nusipirkti dėkliukus savo mobiliajam telefonui, visokios galanterijos, virtuvės reikmenų ir net dabar keistai madingus, iš Kinijos atkeliavusius „Labubu“ – zoomorfinius elfus su piktomis veido išraiškomis, aštriais dantimis, didelėmis ausimis. Manau, kad dievobaimingoms bobutėms tie žaislai pasirodytų „velniški“, už tai modernios mamytės noriai tokius žaislus perka savo vaikučiams. Juk kaip nuo mados atsiliksi. Kam tie rožančiai ar kryželiai, jei yra „Labubu“. Tiesa, šalia rožančių įžūliai puikuojasi pakabukai su zodiako ženklais, visokie talismanai nuo „blogos“ akies. Gaila, kad nėra talismanų nuo durnumo. Ech tie modernūs atlaidai ir jų kioskeliai! Žinoma, dabar demokratija. Tad nesimato jokių tarybinių nei vietinių tvarkos pareigūnų. O prekeiviams argi svarbu dvasingumas? Svarbiausia – pelnas. O jis priklauso, kiek atlaidai paliečia sielų ir piniginių turinio. Sakau, gal per atlaidus prekeiviai galėtų pardavinėti ir tepalą automobiliams, pašventintą vietos klebono ar net vyskupo? Būtų originalu. Tiesa, visai pamiršau: dar per kai kuriuos atlaidus būna ir dešrelių su troškintais kopūstais. Labai to reikia, nes paprastas ir nepaprastas lietuvis, lyg kokios lietuviškos lemties paliestas, visada jaučiasi išalkęs. Tad net ir per atlaiduose vykstančius klasikinės muzikos koncertus, tautietis mielai gurkšnoja alų ir kažką vis kramto. Čia galima padaryti logišką išvadą: atlaidai – tai maistas sielai ir kūnui.
Oi daug dar galima pasakoti apie tuos atlaidus. Tik kaži, ar galėčiau baigti. Tad belieka su šypsena prisiminti vasarą ir jos „kermošius“, bekeliaujant į vis labiau gilėjančias sutemas ir ilgesingai mojuojant bei atsisveikinant su gervėmis, kurios po truputį, paskui gandrus, jau ruošiasi mus palikti iki kito pavasario. O šilti, vasariški ir kermošiniai prisiminimai tegu kiekvieną iš mūsų lydi ir paliečia taip, kad apie tai užsigalvojus, kiekvieno lūpos pasipuoštų tų prisiminimų šypsenomis.