Tebus pagarbintas kalafioras ir tas magiškas skaičius 3,49… Jau pusantrų metų piniginėj glaudžiam eurus ir prekybos centruose tyliai sau burbam, kad euro įvedimas ir naujas kainas įvedė, tačiau tik kalafioras pagaliau suvienijo tautą ir paskatino gegužės 10-13 d. organizuojamą sukilimą. Socialiniuose tinkluose kaip koks rotovirusas plinta raginimas minėtomis dienomis neiti į prekybos centrus ir tokiu būdu nubausti verslininkus. Išsidirbinėjo iš vargšo kalafioro – tegul dabar juos turi ir jais grožisi – niekas keturias dienas ne tik kalafiorų, bet ir tualetinio popieriaus bei duonos nepirks. Tik ką organizatoriai siūlo – galingai apsipirkti gegužės 9-ąją ir prekybininkams sunešti tokį patį pelną? Pirkti mažose krautuvėlėse, kuriose kainos tikrai ne mažesnės? Pirkti pas bobutę turguje? Gerai, pirksiu, bet paradoksas – gegužės viduryje savo darže užaugintais kalafiorais ji tikrai neprekiaus…
Dar paskelbkim karą trešnėms ir serbentams. Jų kainos irgi užkliuvo. Trešnių kilogramas kainuoja 20 eurų, o raudonųjų serbentų – beveik 35 eurus. Prie to paties pridėkim šafraną ir lazdyno riešutus… Tikro lietuvio šaldytuvus neįsivaizduojamas be kalafioro, trešnių ir raudonųjų serbentų, o prieskonių lentynėlė – be šafrano. Trešnės ir raudonieji serbentai gegužės mėnesį tokie pat būtini kaip ir pamotei našlaitės žiemą…
Kam sukti galvą dėl kažkokių kalafiorų ir trešnių, jeigu sužydėjo pienės, išlindo garšvos bei kitokių žolių pilni patvoriai. Tie patys socialiniai tinklai dar visai neseniai mirgėjo nuotraukomis ir komentarais, kuriuose žaliavalgiai ir žoliaėdžiai kovojo prieš mėsą, žuvį, kiaušinius ir siūlė nuostabių ir nebrangių patiekalų iš žolių. Ateis ruduo, galėsim kalafiorus pusryčiams, pietums ir vakarienei kirsti užsikąsdami trešnėmis iš savo sodo, o dabar pasitenkinkim pienėm – juk jos nieko nekainuoja, o ir nauda organizmui žodžiais nenusakoma. Tik kažkodėl žolėmis nepasitenkinam, norim kalafiorų – pagardintų cheminėm medžiagom, nes ilgas tas kelelis nuo Ispanijos iki Lietuvos.
Visas šis kalafiorų ažiotažas jau kelia šypseną. Ir pėdkelnės pabrango, ir skalbimo milteliai brangesni, bet revoliucijos šios pabrangusios prekės kažkodėl nesukėlė. Moterys kaip mūvėjo pedkelnes, taip jas ir mūvi, kaip bėrėm miltelius į skalbimo mašinas, taip ir toliau darom.
Brangus kalafioras suvienijo ir užsienio lietuvius, tiksliau suteikė jiems nemokamą pramogą – fotografuoti prekybcentriuose pigias daržoves ir krauti nuotraukas į savo feisbukus. Ai ai, kaip gera gyventi Anglijoje, Ispanijoje, o Skandinavijoje iš viso rojus. Tačiau, ar daug emigrantų girdėjote sakančių, kad ir už jūrų marių niekas už grašius maisto nedalija, kad retas kuris pasisotina kokosais tiesiai nuo palmių. Ir toje pačioje Anglijoje, ir Danijoje rasim brangių kalafiorų, tik nereikia tingėti jų ieškoti, kaip netingi lietuviai apeiti penkiolika parduotuvių ir iššniukštinėti, kurioje kilogramas mėsos parduodamas su didžiausia akcija, nes kitą rytą jau bus pasibaigęs galiojimas. Bet juk užsienyje geriau, gražiau, pigiau…
Grįžtant prie po kelių dienų vyksiančio kalafiorų sukilimo, norisi pasiūlyti alternatyvą. O jeigu per tas keturias dienas imtumėm kauptuką į rankas ir savo darže ar pas močiutę kaime pasodintumėm bent po penketą kalafiorų daigų, rudenį išdidžiai galėtumėm su jais fotografuotis ir dėti selfius į facebuką, su prierašu: „Mano darbo vaisiai!”.
Tačiau šis variantas tinka tik tada, jeigu nesi visai tikras lietuvis ir gali išgyventi be kalafiorų, nes nežinai, kokia pasitaikys vasara, ir tie penki pasodinti daigeliai gali numirti nuo karščio arba nuo šalčio….
O kol kas lieka tik boikotuoti prekybos centrus, valgyti gausiai sužėlusią žolę ir laukti rudens. Tada ir šviežio derliaus bus, ir nauji rinkimai bus. Ir tikrai garantuoju – atsiras bent viena politinė jėga, kuri kalafiorus, trešnes ir serbentus padarys prieinamus kiekvienam…
