Tegul ilsisi senoji tauta…

Pasakojama, kad žydas, eidamas pro savo tautiečių kapines, vietoj maldos ištardavo žodžius: „Tegul ilsisi senoji tauta“… Žydai yra tauta, kurios didelės, uždaros bendruomenės kelis amžius gyveno šalia lietuvių, savo gyvensena stebindami, kartais papiktindami. Juos stebėdami galėjome išsiugdyti pakantumą ir šio to pasimokyti. Juk ir dabar mes būtumėm kitokie, jei iki šiol gyvuotų taip tragiškai vokietmetyje sunaikinta Lietuvos žydų bendruomenė.

Jie laiko save išrinktąja tauta, sudariusia sandorą su Dievu, išvesta iš Egipto nelaisvės, vardan laisvos dvasios 40 metų klaidžiojusi, sukūrusi savo valstybę, vėliau persekioti, išblaškyti po visą pasaulį. Senasis Testamentas – pamokanti, išmintimi bylojanti žydų tautos istorija, kurioje daugybė prasmingų, pamokančių nutikimų, skambių Dievą šlovinančių psalmių, posakių. „Tiesa padarys jus laisvus“, „Įsigyk išminties, nes ji vertesnė už auksą“, – tai vis posakiai iš Biblijos. Rusų rašytojas Levas Tolstojus apie žydus yra pasakęs: „Tauta, kuri taip ilgai sergėjo pranašystę, kuri perdavė ją pasauliui – tokia tauta nesunaikinama. Žydai amžini, kaip ir pati amžinybė.“

Po visą Europą bendruomenėmis apsigyvenę žydai būdavo nuolat persekiojami ir naikinami dėl nepaaiškinamų nelaimių. Štai 1348 m. marui nušlavus bene trečdalį senojo žemyno gyventojų žydai apkaltinti specialiai užnuodiję šulinius ir sukėlę „juodąją mirtį“ ir žudomi bei persekiojami nuo Ispanijos iki Lenkijos. Tuo metu paplito „kraujo šmeižtas“ – įsitikinimas, kad žydai vykdo ritualines krikščionių vaikų žmogžudystes ir jų kraujo deda į Paschos paplotėlius – macus. Tas mitas tebėra gyvas ir šiandien.

Žydai, apsigyvenę Lietuvoje bene kunigaikščio Gedimino laikais, veikiai pasižymėjo kaip puikūs finansininkai, amatininkai, prekybininkai bei pirkliai. Įsigalėjus draudimui verstis žemės ūkiu, žydai didelėmis uždaromis bendruomenėmis gyveno miestuose ir miesteliuose, Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje gyventi sąlygos buvo ypač palankios. Žydai nuolatos turėjo su lietuviais prekybinių santykių, mainikaudavo, jie daugiausia būdavo smuklių kaimuose ir miesteliuose laikytojai. Lietuviai matė jų gyvenimo keistumus, tradicijas, kurias tik iš dalies tesuprato, mat jos labai skyrėsi.

Girdėjo, kad sulaikęs 8 dienų žydų berniukas buvo apipjaustomas, tada jam suteikiamas ir vardas, kuris minimas jam sulaukus 13 metų ir tapus Įstatymo sūnumi, vestuvėse bei mirus iškalamas ant antkapio. Trylikametis berniukas jau buvo laikomas suaugusiu bendruomenės nariu – pirmą kartą sinagogoje skaitė iš Toros ritinėlio, jis jau galėjo būti dešimtuke, reikalingame sukalbant viešąją maldą – minjaną. Žydo ir sinagogoje pridengta galva – pagarbos Dievui ženklas.

Keistos atrodė žydų vestuvės, kuomet iškilmių dalyviai ateidavo į kryžkelę ir po būsimus namus simbolizuojančiu ant keturių kojelių iškeltu baldakimu sustojus jauniesiems jaunikis koja sudaužydavo ant žemės stovinčią taurę. Žydų palyda nuvilnydavo šūksniais ir klegesiu, nors ir šis veiksmas primindavo Jeruzalės šventyklos sugriovimą.

Šventą poilsio dieną, šeštadienį, žydai pradėdavo švęsti jau penktadienio vakare saulei besileidžiant. Žydui tuomet jau buvo negalima keliaut, net naudotis automobiliu ar viešuoju transportu, leidžiama tik keliauti laivu, iš jo juk vandenyne neišlipsi. Tėvas su sūnumis tą vakarą eidavo į sinagogą, jiems grįžus motina uždegdavo šventines žvakes, o tėvas paskaitydavo maldą, atskira psalme pagarbindavo savo žmoną ir visi sėsdavo vakarieniauti. Būtinai būdavo geriama vyno, dalijamasi duona, valgomi kiti pagal šventraštį teisingi „košer“ valgiai. Visai negalima buvo valgyti kiaulienos ir vėžiagyvių. Keistai atrodydavo, kai šabo dienomis žydas negalėjo dirbti jokių darbų, net krosnyje uždegti ugnies, tai draudė įstatymas ir tai atlikdavo samdyti lietuviukai.

Lietuviai stebėdavosi ir „palapinių“  švente, kuri mena, kaip Dievas vedė išrinktąja tauta jai klajojant 40 metų. Iš šakų, lentų žydas statydavosi kieme ar sode palapinę, kurioje sėdėdavo, mąstydavo visą savaitę. Panašiu kaip mūsų Kalėdos laiku žydai švęsdavo šviesos šventę – Hanuką. Žydų Velykose – Paschoje minimas Izraelio tautos išvadavimas iš vergijos, prisimenama išėjimo iš Egipto istorija, valgomi neraugintos duonos paplotėliai – macai, prie stalo paliekama tuščia vieta, pastatoma taurė vyno – pranašui Elijui.

Mūsų išpažįstama krikščionybė, daugybė jos ritualų, simbolių, apeigų kilo iš judaizmo. Žydai suvokia, kad gyvenimas yra vientisas, gyvybė – šventa, žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, o dieviškoji prasmė turi persmelkti ir pasaulietinę bei kasdienę veiklą. Žydai nepalankiausiose sąlygose išliko pirmiausia todėl, kad mokėjo išsilaikyti šventi, atsiskyrę, gebėjo atsispirti žlugdančiai pasaulietinio gyvenimo įtakai. Pats aukščiausias judaizmo idealas – laisvė bei priesakas pačiam kurti savo ir savo bendruomenės likimą.

Troškūnų miestelyje tarpukariu greta lietuvių gyveno bene 250 žydų bendruomenė, kuriuos mūsų tautiečiai vadindavo dažnai iškreiptomis pavardėmis ir vardais: Labas, Garšonas, Mendelis, Ašarka, Chadzkelis, Aukštamūris, Levansonas, Rocha, Aseikaitės, Arčikas, Šucika, Rafalka, Pinka, Motkė, Jankeliukė, Šeriukas, Joskė, Ulfos, Leibukas, Koženecas, Becelis, Berčikas, Sioma, Ralkė, Zelmanas, Kilkienė, Orčikas… Žydai vertėsi įvairiai – buvo miško, linų, grūdų pirkliai, smulkūs prekybininkai, krautuvėlių, restoranėlių savininkai, siuvėjai, batsiuviai, net gydytojas buvo žydas Joselis.

Su žydais lietuviai bendraudavo nuolatos – žydas ateidavo į namus nupirkti teliuko, supirkti šerių, skudurų, parduodavo sagų, siūlų, muilo, kitokių smulkmenų, žydas stiklininkas įstiklindavo netyčia iškultus langus. Kiekvienas kaimas turėdavo miestelyje „savą“ žydą, pas kurį užsukdavo pašilti, pasidėdavo daiktus, pasitvarkydavo, kieme palikdavo arklį ar dviratį šventadienį arba turgaus dienoje. Žydo parduotuvėje lietuviams patikdavo, mat galėdavo gerokai nusiderėti, net jau išeiti duris beveriantį sulaikydavo dar kartą numušdamas kainą. Čia buvo galima paimti prekių skolon ir net pasiskolinti pinigų.

Troškūnuose buvo net dvi sinagogos – medinė ir mūrinė, vienoje žydai melsdavosi linguodami, kitoje pasišokinėdami, sako, kad sinagogoje žydai aptardavo bendruomenės bei verslo reikalus. Tautiečiui pakliuvus į bėdą, visi sutartinai pagelbėdavo. Rimtas vyras vienoje rankoje laikydamas Juostos pakrantės nendrę, kitoje – skardinę pinigams apeidavo visus namus ir surinktas lėšas perduodavo nelaimėliui. Lietuviai kalbėdami apie ypač gerus bičiulius pabrėždavo: „Jie vieningi kaip žydai“.

Savo nuodėmių žydai atsikratydavo iš sinagogos pulku nuėję ant tilto per Juostos upelį. Savo nedorybes kratydami išverstas kišenes jie tarsi išbarstydavo į vandenį. Nuodėmes nuplaudavo ir lietus, lyjantis paskutiniąją palapinių šventės dieną. Baisiąją naktį, pasak legendos, velnias visuomet pagriebdavo ir į pragarą nešdavo bent vieną nedorėlį žydą. Išdykę lietuviai pusberniai ta proga į sinagogą įmesdavo juodvarnį arba juodą katiną.

Sako, kad paskutinieji mirštančio žydo žodžiai būdavo: „Klausyk, Izraeli. Viešpats mūsų Dievas, yra vienatinis Viešpats“. Išreikšdami skausmą, artimieji tuoj pat įsiplėšdavo drabužį. Tik numirusį paguldydavo ant žemės, prie kojų paberdavo šieno, po galvą padėdavo žemių pripiltą pagalvėlę, uždengdavo tamsia drobule. Ant užmerktų akių vokų uždėdavo po puodo šukę pabrėždami, kad prieš Dievą visi lygūs. Nupraustą kūną aprengdavo baltu laidotuvių drabužiu, atskaitydavo maldas. Vienas iš velionio artimųjų per žydų namus nešdavo juodą kaspiną, į kurį kiekvienas įsiūdavo dygsnį. Palaidoti skubindavosi tą pačią dieną, kitos dienos sulaukdavo tik miręs šeštadienį. Kūną, suvyniotą į drobulę, įdėdavo į tamsią dėžę ir įkeldavo į vežimą, į kapus vienu metu veždavo širmu arkliuku. Skolindavosi miestelėno Pulikevičiaus arklį, o jam kritus žydai susidėję nupirko kitą. Veždavo Vilniaus gatve, sugrįždavo atgal visuomet kitu keliu – Vytauto gatve, visi žydai uždarydavo namų langines. Arklį po keliasdešimt žingsnių pasikeisdami vedė vyrai. Kapinėse, apie pusantro kilometro nuo miestelio, už Troškūnų dvaro sodybos stūksančioje pušaitėmis apaugusioje kalvelėje, iškasdavo negilią duobę, į kurios dugną bei šonus įdėdavo po lentą. Numirėlį paguldydavo pusiau sėdomis, kad prisikėlimo dieną greičiau atsikeltų. Anykščių gydytojas Hermanas Šumacheris nuolatos prasitardavo, kad norėtų tapti krikščioniu vien dėl to, kad būtų palaidotas karste. Jo tautiečiai labai to nenorėjo, bet mokytasis daktaras pasikrikštyti nesuspėjo ir buvo palaidotas pagal žydų papročius.

Kapinėse būdavo skaitoma malda, iš sielvarto visi šaukdavo, nusigręžę nuo duobės mesdavo per petį po tris saujas žemės, kad mirusiojo siela nebegrįžtų namo, ant kapo padėdavo akmenį. Visų laidotuvės būdavo vienodai kuklios, sugrįžę iš kapinių visi nusiplaudavo rankas, o vandenį išpildavo ant tvoros. Pasak Toros, palaikai yra neliečiama šventovė – pagal Dievo paveikslą sukurtas žmogaus kūnas, o mirusieji bus prikelti amžinybei kūniškuoju pavidalu.

Artimieji gedėdavo savaitę – užsidarę namuose sėdėdavo ant žemės ar ant žemų suoliukų, atlikdavo tik neatidėliotinus darbus. Mirusį vėl prisimindavo po mėnesio, kuomet sūnus ar giminaitis vyras skaitydavo atminimo maldą „kodiš“, aplankydavo kapą, ant kurio po to jau būdavo statomas akmuo ar iš akmenų, plytų, cemento sumūrijamas antkapis – macevas. Aplankydamas kapus žydas nesodindavo jokių gėlių, nepuošdavo, tik padėdavo akmenį, kad patvirtintų, jog šitas kapas lankomas, žydkapių kalneliai daugiausia ošia amžinai žaliuojančių senpušių šilais. Ypatinga ramybe dvelkia įspūdingais paminklais nužymėtos Troškūnų žydų kapinės, taip pat kapinės Viešintose, Anykščiuose, Kavarske, akmens mūro tvora apjuostos Svėdasų žydų kapinės.

Gaila, kad neliko Lietuvoje tos vieningos bendruomenės, lemtingi jiems buvo Antrojo pasaulinio karo metai, jei jie būtų, gal ir mes būtumėm kitokie – vieningesni, supratingesni, giliau tikintys.