Ramūnas Gadliauskas Anykščių apylinkės teismo pirmininku tapo 29-erių, o sulaukęs 32-ejų pradėjo vadovauti Panevėžio apygardos administraciniam teismui. Šias pareigas iš Anykščių kilęs R.Gadliauskas užima vienuolikti metai.
– Kaip jaučiatės, kai Panevėžio apygardos administraciniame teisme tenka nagrinėti anykštėnų bylas?
– Nagrinėju taip pat, kaip ir kitas bylas. O jei geras pažįstamas pakliūtų į teismą, jo bylos negalėčiau nagrinėti, nusišalinčiau.- Jūsų žmona taip pat teisėja. Ar kalbatės vakarais apie darbą?
– Ji dirba su baudžiamosiomis bylomis, aš – su administracinėmis, tad mūsų darbas nėra visai toks pats. Kuo toliau, tuo mažiau namuose kalbamės apie darbą.
– Ir Anykščių apylinkės, ir Panevėžio apygardos teismo vadovu tapote jaunas. Ar amžius netrukdė darbui?
– Reiktų klausti tų, kurie mane skyrė… Pačiam neatrodė, jog amžius yra trūkumas. Mažiau išminties, bet daugiau studijų žinių. Su metais ateina ir išmintis.- Ar galite lyginti darbą Anykščiuose su darbu Panevėžyje?
– Nėra didelio skirtumo, tik administracinis teismas didesnis, daugiau teisėjų. Visų teismų specifika yra tokia, jog teismo pirmininkas yra ne tik administratorius, bet ir praktikuojantis teisėjas. Jis ne tiek vadovas, kiek pirmas tarp lygių. Administratoriumi tampi ne visiems laikams, o kadencijai. Turint omenyje Prezidentės ryžtą atlikti teisėjų rotacijas, matyt, paragausiu ir teisėjo duonos. – Tautos akimis teisėjai yra teisininkų sluoksnio viršūnė, o advokatai ir prokurorai – lyg ir žemesnė grandis. Kai pasirinkote teisės studijas, Jūsų tikslas buvo tapti teisėju?
– Taip. Norėjau būti teisėju. Aišku, visada gali tekti paragauti ir kitokios duonos. Teisėjo vertę lemia ne galios svertai ar įvaizdis, o faktas, kad dirbęs teisėju paskui nei advokatūroje, nei prokuratūroje neprapulsi. – Ar turėjote bylų, kurios Jūsų nepaleidžia, kurias vis prisimenate?
– Mūsų darbas toks, jog privalai šaltai žiūrėti į lavonus. Po universiteto pustrečių metų dirbau Anykščių prokuratūroje. Tada daugiausiai skenduolių ir nužudytųjų prisižiūrėjau…
– Sūnus judviejų su žmona profesijos nepasirinko. Nebandėt jo kreipti į vieną ar kitą pusę? Ar trylikametę dukrą “proforientuojate”?- Sūnus – “tiksliukas”, pasirinko informatikos studijas. Jis matė, kaip mes dirbame ir kaip gyvename, ir sakė, kad mūsų keliu neis. O dukrai kol kas patraukliausios yra modelių ir aktorių profesijos. Dar svajonėmis gyvena…- Sakydamas, jog sūnus matė, kaip dirbate ir kaip gyvenate, turėjote omenyje įtampą, pavojus?
– Apie pavojus vaikai mažiausiai žino…. Kalbu apie darbo krūvį. Apylinkės teisėjai dirba po 12-16 valandų per parą. Jų uždirbami pinigai nėra tokie, kad vertėtų šitaip dirbti- Ar dažnai grasinimais arba atvirkščiai – įkalbinėjimais ir dovanomis – bandoma paveikti teisėjus?
– Priklauso nuo konkretaus teisėjo. Jei jo kartą paprašė ir jis padėjo, gaus ir toliau pasiūlymų. Bet jei vieną, du, tris kartus nepadėjai, pasiūlymų nebelieka. Kalbant apie grasinimus – jie skirtingi būna. Dažnai grasina asmenys su nukrypimais. Pasako susinervinę, bet paskui nusiramina, dėkoja. Būna ir rimtesnių grasinimų, bet nemanau, kad kažkas jų išsigando. Kita vertus, jei teisėjas jaučia baimę, jis gali nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo per daug neaiškindamas motyvų.-Teismai – depolitizuoti, tačiau pasakyti, kada jums dirbti buvo lengviausia, o kada kebliausia, turbūt galite?
– Niekada lengva nebuvo ir tai natūralu. Vyksta trijų valdžios šakų konkurencija. Vykdomoji valdžia naudoja vienus svertus, įstatymus leidžiamoji – kitus, o teisminė – trečius. Mūsų darbe būna juodi ir balti laikotarpiai, išgyvensime ir šį juodą laikotarpį…. – Yra tipažas žmonių, kuriems nerūpi pinigai. O Jums pinigai svarbūs?
– Jei žmogus rado tokią nišą, kur gerai gali jausti be pinigų – galiu tik pavydėti. Man nereikia milijonų, bet pinigai suteikia laisvę. Jų turi būti tiek, kad iš darbo parėjus į namus nereikėtų eiti į mišką malkų ar kokių šaknų rinkti. Mitas apie teisėjų atlyginimus yra išpūstas. Jei bus dar vienas atlyginimų mažinimas – teisėjai pradės keisti profesiją, jei dirbtume tik dėl pinigų, seniai būtume išėję į advokatūrą. – Norite pasakyti, jog vidutinis advokatas uždirba daugiau nei vidutinis teisėjas?
– Mes manome, jog būtume ne vidutiniai, o geri advokatai. Geri advokatai, ypač didmiesčiuose, uždirba daugiau nei vidutiniai ar geri teisėjai. O darbo krūvio prasme ir visuomenės požiūrio prasme, mes, išėję į advokatūrą, taip pat laimėtume.- Na, visuomenės požiūris į advokatus vargu ar yra geras – “melagiai jie”….
– Nemelagiai. Jie dirba klientui, ne meluoja, tik ne visą tiesą sako. Advokatų atsakomybė yra mažesnė – jie atstovauja tik vienai pusei, o teisėjas turi būti vienodai teisingas visiems. Kita vertus, ar girdėjot, jog kas pralaimėjęs bylą kaltintų advokatą? Ne. Sako: „Kaltas teismas“.- Koks buvote mokinys? „Tiksliukas“ ar humanitaras?
– Negaliu pasakyti. Esu buvęs fizikos ir matematikos olimpiadų nugalėtoju, tačiau ir lotynų kalbos respublikinės olimpiados prizininku buvau. Vidurinę J.Biliūno vidurinę baigiau su vienu ketvertu, tos pačios lotynų kalbos.
– Kokie Jūsų ryšiai su Anykščiais? Ar dažnai lankotės gimtajame mieste?- Dažnai, kartą per 2-3 savaites. Anykščiuose gyvena tėvai, sesuo (Sakralinio meno centro vadovė Rita Babelienė – aut.past.), giminės. Gal kada ir gyventi į Anykščius sugrįšiu – niekada nesakyk niekada.
10 klausimų Ramūnui Gadliauskui
– Vaikystės svajonė?
– Noras greičiau užaugti.
– Ar priklausote (priklausėte) partijai, judėjimui?
– Negaliu.
– Mintis, kuri paguodžia?
– Dažniausiai, kai reikia paguodos, pagalvoju – arba Dievas, arba likimas visiems atlygins. Ir už gerus, ir už blogus darbus…
– Jūsų pomėgiai?
– Skaitymas, krepšinis, krapštymasis namie.
– Pasiekimas, kuriuo didžiuojatės?
– Dar neturiu kuo didžiuotis.
– Kokios asociacijos iškyla, išgirdus žodį Anykščiai?
– Pirmiausia – tėviškė, gimtinė. Po to – graži gamta, daug lankytinų vietų, kur negėda pakviesti svečius. Dar viena asociacija – miestelis slėnyje.
– Jūsų šeima?
– Žmona Daiva – teisėja, sūnus Žilvinas – studentas, dukra Rugilė – mokinė.
– Trys žmonės, kurie padarė didžiausią įtaką?
– Išskirčiau ne tris žmones, o tris žmonių grupes: tėvai, mokytojai ir bendradarbiai, iš kurių mokiausi, kai pradėjau dirbti.
-Ką darytumėte, jeigu išloštumėte milijoną?
– Milijonas ne tokia jau didelė suma. Grąžinčiau paskolą, pagerinčiau buitį sau ir artimiesiems, dalį pinigų paaukočiau.
– Kas yra laimė?
– Nežinau. Gal tada, kai gali būti savimi, kai viskas su sveikata gerai, kai neturi didelių finansinių problemų.
