Tepasilieka

Prieš dešimtmetį anykštėnai rašytojai Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis Anykščių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešajai bibliotekai perdavė savo rankraštinį archyvą, kuriame atskleidžiama kita S. Didžiulio asmenybės pusė – paaiškėjo, kad jis buvęs žiaurus savo žmonai Liudvikai, ją kankinęs. Apie tai LRT KLASIKA parengė radijo laidą, kurioje, paaiškėjus skandalingiems faktams, kultūrologas Vytautas Balčiūnas siūlė keisti bibliotekos pavadinimą.
Klausėme anykštėnų nuomonės – ar reikia keisti bibliotekos pavadinimą? Gal per daug skubama suteikti įstaigoms žmonių vardus, nepasidomėjus jais daugiau?

Antanas VERBICKAS, Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio–Žukausko memorialinio muziejaus direktorius:
„Būtų nuostabu, kad laikraštis šios temos nebeeskaluotų. Kai žmogus kažką pašneka – viena, bet kai iškeliame į viešumą seniai mirusių žmonių vardus… Senesniems žmonėms atrodo, kad tai yra baisiai neetiška. Mes tuo laikmečiu negyvenome ir negalime būti jokie liudininkai, o pasiremti pasakojimais, kad ir Stanislavos Galvonaitės-Urbonienės, kuri buvo cituojama, nėra gerai. Ta moteris yra gimusi 1926 metais, o Didžiulienė mirusi 1925-aisiais. Ji buvo girdėjusi, kaip tėvai kažką pasakoja, kurie patys buvo dar vaikai, kai Didžiulį ištrėmė į Sibirą. Supraskite, koks pasakojimo patikimumas, kuomet pasakojimas perpasakojamas kelis kartus.

Jei šią minutę kažkas būtų suteikiama, turbūt būtų nagrinėjama labai ilgai. Didžiulio atveju, tas pasinagrinėjimas nebūtų niekuo daugiau pasirėmęs, kaip žmonių pasakojimais. Įsivaizduokite, jei mums kažką bobutė papasakoja apie žmogų ir tuomet mūsų kažkas klausinėja ir mes perpasakojame. Tai ir toji Urbonienė papasakojo tai, ką jai sakė, praėjus 40-čiai metų. Pats įvykį pergyvenęs ne visada detales atsiminsi, o kai perpasakoja pasakojimą…

Tokios temos liesti nebereiktų, o juolab vartoti tokias sąvokas, kaip „sadistas“ – gali giminėje atsirasti ir norinčių išsiaiškinti teisiniais būdais, kad prosenelis šmeižiamas. Būtų nuostabu, kad ši tema nebebūtų liečiama. Ir Vilniuje kai kurie mokslininkai pašiurpę, kad Anykščiuose iki tokio lygio nusiritome – žmonės mirę daugiau nei 100 metų, tad žinoti, kaip kas buvo iš tiesų, negalime.

1924 metais Didžiulienė yra labai gražiai parašiusi Vaižgantui: „Tepasiliek…“. Reiškia, kad net Didžiulienė norėjo, kad viskas liktų užmaršty. Ji Vaižgantui rašė, kad ketina rašyti literatūrinį kūrinį, kuriame šiek tiek aprašys savo gyvenimą. Bet, viską išmetusi, parašė: „Tepasilieka…“. Jei ji pati taip norėjo, tai kokią mes dabar teisę turime ieškoti to, ko nežinome. O žinoti galime tik tai, ką patys pergyvenome.

Kad buvo Didžiulių šeimoje nesutarimų, tai žinoma, kad buvo, bet nereikia knaisiotis. Yra paruoštas Didžiulienės laiškų tomas ir tuose laiškuose tokių abstrakčių skaudulių yra – kad Didžiulis nedėmesingas, kad su kitom padraugauja. Bet iš tų laiškų labai ryškiai matosi tas laikmetis – vyras, tėvas, rašoma didžiąja raide, vaikams rašoma „Tėvelis“.

Esu nusivylęs V. Balčiūnu, nors ir dirbome kartu. Yra tam tikras ir muziejininkų kodeksas: kad ir aš, nuvažiavęs į kokį Maironio muziejų, norėdamas pamatyti tam tikrus laiškus, visko, ko pageidausiu, negausiu: jei kažkas tokio iškyla, jie neduodami. Labai geras pavyzdys, kuomet Aldona Ruseckaitė, rašydama apie Vinco Mykolaičio-Putino moteris, vykdė Irenos Kostkevičiūtės valią iki 2040 metų neliesti jos laiškų, dienoraščių. Ji tą valią įvykdė, nors ten turbūt būtų radusi daug įdomios informacijos.“