Šauliai.
Pirmąjį rugsėjo šeštadienį Trakiniuose (Kurklių sen.) vyko partizanų pagerbimo renginys „Trakinių partizanai 2018“. Jis prasidėjo šūvių salvėmis, skirtomis pagerbti 1945-ųjų vasarą kritusius Trakinių partizanus, o baigėsi vakaro koncertu.
Jau keliolikti metai istorikų, mokslo daktarų Norberto Černiausko ir Mindaugo Nefo pirmąjį rugsėjo šeštadienį organizuojamas partizanų pagerbimas – netradicinis, be graudulingų kalbų, o su humoru ir muzika. Beje, dr.N.Černiauskas auditorijai sakė, jog jis kiekvienais metais pagalvoja, kad šis renginys bus paskutinis, bet pailsi nuo organizacinių rūpesčių ir vėl sako: „Darom“.
Prieš kasant bunkerį reikia susirasti priešą
Pirmasis Trakinių partizanų pagerbimo renginys vyko dar 2005-aisiais, kai dr. N.Černiauskas ir dr.M.Nefas dar buvo studentais. Per trylika metų pasikeitė ir pačių renginio organizatorių statusas, o daugelis pirmųjų paminėjimų dalyvių sukūrė šeimas, augina vaikus, su kuriais važiuoja į Trakinius. Mažiesiems skiriama didelė dalis Trakinių erdvės, kasmet jiems organizuojamos vis naujos atrakcijos. Šiemet vaikams ir suaugusiems siūlyta varžytis statant medinę Gedimino pilį – pilis iš kaladėlių konstruota fiksuojant laiką. Investavus 20 eurų šį žaislą buvo galima įsigyti. „Jūsų pilis 158-oji“ – anykštėnui ištiesdamas dėžutę su kaladėlėmis, parduotos pilies numerį įvardino jas gaminantis meistras.
Partizanų pagerbimo renginys vyksta privačios sodybos kieme, į kurį šimtus svetimų žmonių maloniai įsileidžia jos šeimininkai.
Tradiciškai ir šįmet Trakiniuose vyko nemažai rimtų diskusijų. Pirmieji diskusijų palapinėje pasirodė mokslininkai archeologas dr. Gintautas Vėlius ir istorikas Dalius Žygelis, vasarą suradę partizanų vado Adolfo Ramanausko Vanago palaikus. Mokslininkų dueto veiklos kryptis – pokarinė archeologija, jiedu kasinėja bunkerius, tiria partizanų mūšių su stribais vietas. A.Ramanausko Vanago palaidojimo vietą Vilniuje Našlaičių kapinėse jie surado, kaip patys sako ne „kąsdami šulinį“, o kryptingai dirbdami. Mokslininkai pasakojo, kad partizano vado palaikų paieškas apsunkino sąmoningas klaidinimas, bandant juos nukreipti neteisinga kryptimi. Vėliau paaiškėjo, kad „geradarys“, kuris „talkino“ mokslininkams – buvęs KGB karininkas. „Tai lyg įrodymas, kad buvusių kagėbistų nebūna?“ – retoriškai klausė dr.M.Nefas.
Dr.G.Vėliui ir D.Žygeliui baigiant diskusiją, moderatorius dr. M.Nefas pajuokavo: „Kaip ekspertų noriu paklausti – nuo ko reikia pradėti norint įsirengti bunkerį?“. „Pirmiausia reikia nuspręsti, kas yra tavo priešas“ – patarė dr.G.Vėlius. „Geras bunkeris dar niekam nepamaišė!“ – antrino D.Žygelis.
Į renginį su šeimomis atvyko Giedrius ir Darius Sireikiai, kurių abu seneliai žuvo Trakinių mūšyje. G.Sireikis pasakojo, kad vienas jo senelis – Petras Sireikis buvo nukautas per patį mūšį, antrasis – Petras Kiaulevičius per mūšį buvo tik sužeistas, tačiau greit po mūšio stribų sudegintas su visu ūkiniu pastatu, kuriame jis slėpėsi.
Trakiniuose – Liuftvafės generolo „Mersedesas“
Tradiciškai Trakiniuose pasirodė karo restauracijos klubas „Grenadierius“, kuris pristatė tarpukario Lietuvos pėstininkų uniformą. Buvo demonstruojami ginklai, renginio dalyviai maitinami kareiviška koše.
Į Trakinius atvyko gražuolis Liuftvafės generolo „Mersedesas“. Jo dabartinis šeimininkas pasakojo, kad trofėjinis „Mersedesas“ į Lietuvą atgabentas 1947-aisiais ir dešimtmetį tarnavo KPI rektoriui. Dabartinio „Mersedeso“ šeimininko tėtis buvęs KPI rektoriaus vairuotojas, kuriam pavyko išprašyti, kad nurašytas „Mersedesas“ jam būtų parduotas.
Trakiniuose profesorius Rimvydas Laužikas dalyvavo diskusijoje apie mokytojo profesijos prestižą, buvo pristatyta anykštėno istoriko Gintaro Vaičiūno knyga apie Lietuvos partizanus, vakarop koncertavo Vytautas V.Landsbergis.
Vyko ir susitiksime su Sibiro haiku rašytoja Jurga Vile bei iliustratore Lina Itagaki.
Didžiausias mūšis Anykščių rajone
Anykštėnas istorikas Gintaras Vaičiūnas auditorijai pristatė savo knygą „Žuvusių Anykščių krašto partizanų žinynas“. Knyga, kuri bus išleista 500 egzempliorių tiražu dar nepasiekė skaitytojų, ji kol kas yra „Petro ofsetas“ leidykloje. G.Vaičiūnas „Anykštai“ sakė, jog medžiagą leidiniui rinkęs trisdešimt metų. Į žinyną jis surašęs visų 1 006 žuvusių Anykščių partizanų pavardes (830 žuvo mūšiuose Anykščių rajone, 114 – anykštėnų kituose rajonuose, 69 – nukankinti lageriuose ir kalėjimuose, 18 – nuteistų mirties bausme).
Trakinių mūšis vyko 1945 m. birželio 27 d., kai prie Trakinių miško, slėnyje NKVD kareiviai apsupo Alfonso Bagdono-Aro būrio partizanus. Kautynėse žuvo 32 partizanai, tik keliolikai iš jų pavyko prasiveržti už apsupties. Pasak G.Vaičiūno, jokiame kitame mūšyje Anykščių rajone nežuvo tiek daug partizanų kaip Trakiniuose. Prieš juos buvo mestos didelės NKVD pajėgos, kurias galimai sudarė 200-300 kareivių. Partizanai buvo įsikūrę atviroje vietoje, Virintos slėnyje ir neturėjo priedangos prieš kulkosvaidžių ugnį. G.Vaičiūno įsitikinimu, per mūšį turėjo kristi ir nemažai „enkavėdistų“, tačiau tie duomenys nebuvo skelbiami, o ir dabar nėra žinomi. Po mūšio „enkavėdistai“ sudegino tris Trakinių ir šešias gretimo Mackeliškio kaimo sodybas.
