Kokie keisti buvo šie 2020 metai – lyg iš fantastinio filmo… Keistokos, matyt, bus ir gražiausios žiemos (o gal ir apskritai gražiausios) šventės. Nejaukus, nestabilus metas. Bet gera naujiena yra ta, kad Kalėdos vis vien ateis. Tyli naktis, šventa naktis, garsiosios giesmės žodžiais apibūdinama, nepaisydama mūsų vargų (ar džiaugsmų) savo plačiais sparnais apgaubs asketiškoj Advento tyloj nuščiuvusius laukus ir laukiančius miestus – taip, kaip apgaubdavo prieš daugelį šimtmečių. Šviesa vėl įveiks tamsą ir, gimus Atpirkėjui, niūriame žiemos rūke sušvis vilties šviesa. Šiais metais mums jos ir vėl labai reikia.
Ak, tas Šv. Kalėdų jausmas, kai net didžiausias cinikas nors bent kiek tampa romantiku… Kai žiemiškam sode akimirksnį pasivaidena, kad matai prabočių šešėlius, kai sniego girgždesys ar medžių siluetai naktyje grąžina tave į vaikystę ir atskraidina iš metų tolių chrestomatinius mandarinų, cinamono ir eglių šakų kvapus. Jei kalbėtume šiuolaikiškai, Kalėdos yra lyg kokia mikroschema po oda, pagal kurią kažkas aukštybėse nuskaito mūsų genetinį kodą, vertybes ir tiesiog leidžia iš dangaus nusileisti šventės stebuklui, leidžia prasidėti kaskart tokiai pačiai, bet ir visai kitokiai misterijai. Tie, kurie prisimena sovietmetį, juk žino: ji gali įvykti net ir paslapčia, to jokia valdžia neįstengs uždrausti. Tikėjimas ir žmogaus širdis nepavaldūs jokiai diktatūrai. Kaip kažkas sakė: „Jei tik esi gyvas – Kalėdos ateina net ir į karo apkasus“.
… „Ar žinai, kodėl klastingajam Grinčui nepavyksta nušvilpti mūsų Kalėdų?.. – ironiškai klausia draugas. – Nes jos nebeatpažįstamos! Jų nebeįmanoma identifikuoti…” Jo sarkazmą suprantu. Ir prisimenu I. Ilfo ir J. Petrovo citatą: „Kalėdos Amerikoje – tai didelė ir šviesi komercijos šventė, nieko bendra su religija neturinti. Tai grandiozinis šlamšto išpardavimas, ir, kad ir kaip nemylėdami Dievo, mes niekaip negalime jo apkaltinti dalyvavimu šiame tamsiame reikale“ (Iš „Vienaaukštė Amerika“-aut.past.). Ironija lieka ironija, bet nepaneigsi, kad šita citata tinka nebe vien amerikonams – tinka ir mums. Gal, skirdami tiek daug dėmesio materijai, jaučiamės apgaulingai saugesni? Gal tikra atrodo tik tai, ką gali paliesti, pačiupinėti? Bičiulė Veidaknygėj rašo: „Galvoju, anksčiau Kalėdos buvo žmogui, dabar – rinkos ekonomikai. Nėra kitos tokios antiekologiškos šventės…“ Tai tiesa. Tačiau ir pirkti galima įvairiai. Pernai viename Vilniaus prekybcentryje stebėjau, kaip mergaitė, įsigijusi mandarinų, čia pat kelis jų ištiesė nepažįstamai močiutei ir pasveikino su Šv. Kalėdomis… Nenori, kad pasaulis virstų dar didesniu šiukšlynu, nusėtu beverčių ir bevardžių plastmasės gabalų, skambiai vadintų kalėdinėmis dovanėlėmis? Galvok, ką perki. Ir išmok dalytis…
…„O aš noriu pabėgti nuo Kalėdų… – girdėjau, skundėsi moteriškė. – Noriu užmigti, atsibusti – ir kad jų nebebūtų. Šita šventė man prilygsta katastrofai!“ Bet ar tikrai norisi pabėgti būtent nuo Kalėdų? Gal tik nuo pirkinių maratono? Gal nuo vienatvės? Gal nuo ašarų? Gal nuo lūžtančio stalo, kurį tau vienai dėl visų reikės padengti, gal nuo kai kurių artimųjų egoizmo? Žinoma, kad Kalėdos nėra vien „linksma“ šventė. Nes jos – kaip gyvenimas, kaip tu pats – visi tavo džiaugsmai ir rūpesčiai, tavo nesutarimai ir bepinigystė, o gal materialinis perteklius, tavo dvasinis skurdas, o gal ypatinga tavo dvasios šviesa. Jos – tavo artimųjų meilės, o gal tavo vienatvės koncentracija. Per šitas šventes lyg ežero eketė prieš akis atsiveria visų mūsų gyvenimai – daug ryškiau ir aiškiau nei paprastą dieną.
…Prisimenu į praeitį nugrimzdusių tolimų Kūčių stalą ir burtus prie jo. Tada ištraukiau labai trumpą šiaudą, simbolizuojantį likusius gyvenimo metus. „Trauk kitą“, – liepė mama. Traukiau. Nepadėjo – tais metais vos nenuskendau upėj. Mistika… Bet gal tikrai tos dienos, kaunantis šviesai ir tamsai, yra ypatingos. Kaip norėtųsi visiems, susėsiantiems prie Šv.Kūčių stalo, palinkėti išsitraukti pačius ilgiausius šiaudelius. Ir kad aplenktų nelaimės ir ligos. Kad pagaliau baigtųsi karas su „kovidu“, interesų karas, egoizmo ir altruizmo, įsitikinimų karas… Žmonijai, kaip ir prieš daugelį amžių, tebereikia taikos. Tiesą sakant, mums labiausiai ir reikia paliaubų – tokių amžinų, permanentinių, niekada nesibaigiančių Kalėdų… Šv. Motina Teresė, gerai mus pažindama, taip ir sakė: Šv. Kalėdos nėra vien konkretus metų laikas. Kristaus gimimas švenčiamas kaskart, laikantis jo įsakymų: „Kiekvienąkart, kai nusišypsai savo broliui ir ištiesi jam ranką, ateina Kalėdos. Kiekvieną kartą, kai nutyli, kad išgirstum kitus, kai atsisakai taisyklių, kurios, kaip geležinis lankas, suspaudžia žmones vienatvėje, kai dovanoji vilties žiburėlį nusivylusiems, kai nuolankiai pripažįsti, kokios niekingos tavo galimybės ir koks didelis tavo silpnumas, kaskart, kai leidi, kad Dievas pamiltų kitus per tave, – kiekvieną kartą ateina Kalėdos.“
