Mano, amžiną Jam atilsį, Senelis – šviesus jis buvo žmogus- sakydavo: protingas mokosi iš svetimų klaidų, normalus – iš savų, o durnas ir iš savų nepasimoko. Čia tiems, kurie kikeno iš perkančių makaronus ir šaldančių mėsą. Visko bus, viskuo ,,Maxima” pasirūpins!
Be abejo, bus! Tik ko po parduotuves karantino metu trainiotis? Virusų pagaudyti? Ypač, kai esi paleistas ,,dirbti” nuotoliniu būdu. Menka paslaptis, kad gera dalis mūsų labui triūsiančių biudžetininkių dabar ypač gerai informuotos, ko naujo ,,su akcija“ užvežė į ,,Norfą“… Laiko vizituoti parduotuves anykštėnai turi iki valiai. Vilnius, sako, tuštesnis. Santykinio proto vienetų sostinėje daugiau. Vienas pažįstamas valstybinės įmonės direktorius, kurio pavaldinės vien moterys, pasakodamas, kad jo darbuotojos salotas ir keptus ,,zuikius“ dar tebesitempia iš prekybos tinklų kulinarijos skyrių, griebiasi už galvos. Gal būtų buvę saugiau šitas ,,perekšles“, pažeidžiant ministerijos nurodymą, užrakinti įstaigoje, kad tvarkytų archyvą? Atsiprašau, skamba seksistiškai, bet aš pati esu moteris ir tai, kas susiję su relaksu ,,šopintis“, man ypač suprantama, todėl leidžiu sau nepagarbiai atsiliepti apie savo lytį.
Suprantama, moterys po Antrojo pasaulinio iš silpnosios lyties tapo stipriąja ir yra atsakingesnės už šeimą nei vyrai (kiek pažįstate motinų, kurios būtų palikusios vyrą su neįgaliu vaiku ir ,,emigravusios“ pas kitą – jaunesnį, ne pliką ir nepilvotą? ). Moterys bijo, kad padėtis blogės, ima kaupti reikalingas ir nereikalingas atsargas.
Akivaizdu, kad alyvuogių, pesto padažo, šviežio spaudimo alyvuogių aliejaus, itališkų makaronų skonį, užsidarant valstybių sienoms, turėsime kuriam laikui pakeisti lietuvišku varškės sūriu, ,,Obelių aliejumi“ bei pakrūmėje pasikastais krienais.
Nelabai skanu. Bet tikrai į sveikatą. Sveiką gyvenimą propoguojantys žmonės žino Sibiro žiniuonės Anastasijos mokymą, kad pačių pasėtas ir išaugintas augalas yra toks protingas, kad savyje sukaupia būtent tas medžiagas, kurių trūksta šeimininkui. Tiesa tai ar tik artefaktas – ne man spręsti, kita vertus, tai ne šių ,,rievių“ tema. Tačiau kaip ten bebūtų, dar nesigirdėjo, kad netekęs delikatesų kas būtų numiręs.
Žmonių nerimą ir baimę galima suprasti. Juolab kad aiškios informacijos, kaip ruoštis karantinui, nei šalies, nei rajono vadovai neišplatino. O JAV, skaičiau, yra sudarytas net būtinų produktų ir daiktų sąrašas, kuris rekomenduotinas kiekvienai šeimai, jei ištiktų katastrofa.
O ką žinome mes? Kad Veryga su Skverneliu žada, jog viskas bus gerai ir padėtis kontroliuojama?
Tačiau tada kodėl susirgusiųjų statistika kasdien blogėja? Nauja koronoviruso auka Panevėžyje ar Radviliškyje jau nebe sensacija, o tik didesnis skaičius. O skaičiai neturi amžiaus, profesijos, vaikų. Dėl skaičių ir skauda mažiau.
Kas su mumis bus, jeigu mes patys – tu ar aš – tapsime naujais pandemijos statistikos skaičiais? Ar bus kam iš mūsų aplinkos nueiti iki parduotuvės, jeigu susirgs kas iš artimųjų , o mus karantinuos? Ar paskelbta, kas ir kurioje seniūnijoje mumis pasirūpins, maisto prie durų paliks? Kokiu telefonu bus galima pagalbą išsikviesti?
Aš, pavyzdžiui, net bendrojo karantinui valdyti sukurto pagalbos numerio neįsiminiau. Turėčiau ieškoti internete. Aš surasiu. Bet kur suras mano aštuoniasdešimtmetė mama, kuri neturi interneto? Paskambins man. Žinoma! Jeigu pajėgs, o aš būsiu gyva ir atsiliepsiu. Kita vertus, mano mama orientuota. Bet kiek tokio amžiaus ar vyresnių senolių dar vaikšto žeme, o mintyse jau gano dangaus aveles?…
Kaltų ieškoti žmogiška, nes kaltų ieškoti lengviausia. Suradus kaltą, kuriam laikui palengvėja. Tegul neilgam, tegul iki vidurnakčio nemigos, kai lieki vienas su savim ir vienas su pasauliu. Sąmoningai nerašau – Dievu. Akistata su baimėm vienodai skausminga ir tikinčiam, ir ateistui.
Siūlyčiau dabar nieko nekaltinti. Nes Jie taip pat nežino.
Negerai, kai imi sakyti Mes ir Jie. Tačiau bijau, kad tas laikas neišvengiamai artėja.
Nes sunkumai turi dvi savybes – jie arba užgrūdina, nuskaidrina, arba sulaužo.
Tikėkim, kad šie sunkumai užgrūdins tuos, kurie liks gyvi. Tikėkim, kad prie plaučių ventiliatoriaus, sunkiai valandai atėjus, prijungs ne tą, kuris turi daugiau pinigų ir pažinčių, o tą, kuriam to labiau reikia. Nors aš nuoširdžiai abejoju, kad prasidėjus išgyvenimo lenktynėms taip bus. Nes ir pati, susirgus artimam žmogui, padaryčiau viską, kad prijungtų būtent jį, o ne kitą. Nehumaniška?
Be abejo! Bet, ranką prie širdies pridėję, pasakykite, kas iš jūsų paaukotų savo seną mamą ar brolį? Meilės taisyklės žiaurios.
Džiaugiuosi, kad turiu visko prikaupus bent trims savaitėms, o racionaliau šeimininkaujant – gal ir daugiau nei mėnesiui. O tada bus ridikėlių. Jei išgyvensiu ir spėsiu pasėti.
