Judita LEITAITĖ – tarptautinių konkursų laureatė, Lietuvos Nacionalinės filharmonijos solistė – mecosopranas. Už nuopelnus Lietuvos kultūrai apdovanota Vytauto Didžiojo Ordino Riterio kryžiumi, pelniusi vyriausybinę Meno premiją. „Geriausia mokykla – scena, – sako Judita, – kur turi sukurti mažą spektaklį su įžanga, kulminacija ir atomazga, kad pasiektum žiūrovų širdis. To išmokstama ne iš karto…” Solistę kalbino žurnalistė Jolanta MATKEVIČIENĖ.
Judita LEITAITĖ – tarptautinių konkursų laureatė, Lietuvos Nacionalinės filharmonijos solistė – mecosopranas. Už nuopelnus Lietuvos kultūrai apdovanota Vytauto Didžiojo Ordino Riterio kryžiumi, pelniusi vyriausybinę Meno premiją. „Geriausia mokykla – scena, – sako Judita, – kur turi sukurti mažą spektaklį su įžanga, kulminacija ir atomazga, kad pasiektum žiūrovų širdis. To išmokstama ne iš karto…” Solistę kalbino žurnalistė Jolanta MATKEVIČIENĖ.
– Jus „dalinasi” tiek anykštėnai, tiek molėtiškiai, panašiai, kaip poetą Paulių Širvį – rokiškėnai ir zarasiškiai. O kiek Jūs pati priskiriate save ir vienam, ir kitam kraštui?
– Net nežinau kam priskirti: mama gimė Dapkūnišky (Anykščių raj.), o tėtis – Balninkuose (Molėtų raj.) Gal tiesiog aukštaitė.
– Pamenu, kai per LTV rodė filmą „Dainuoja Giedrė Kaukaitė”. Nė nežinau, kas tuomet padarė įspūdį – balsas ar netradicinė filmo erdvė… Kiek Jūs sau leidžiate būti „netradicinėse erdvėse”?
– Žiūrint, ką laikysime „netradicinėmis erdvėmis”. Teko dainuot ir žydinčiuose soduose, ir bažnyčiose, ir kalėjimuose…
– Ne tiek jau daug moterų Lietuvoje yra pelniusios Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžių. Kaip jaučiatės – pelnytai įvertinta ar gavusi simbolinį apdovanojimą?
– Tuo metu labai džiaugiausi, bet, nepatikėsite, nė karto nebuvau juo pasipuošusi.
– Ar sunku būti ir mama, ir artiste ?
– Taip, sunku. Tik džiaugiuosi, kad vaikai paaugo (jau užaugo – sūnui Dainiui 22 metai, dukrai Paulinai – 15 metų) ir supranta, kas yra mama, kuri važinėja, dažnai nebūna namuose …
– Sako, žmogus keičiasi. Kažkada savo mokytojai G. Kaukaitei pasiguodėte, neva jus tik mėgsta, bet niekas nemyli. Ką galėtumėte pasakyti šiandien?
– Taip. Žmogus keičiasi. Dabar negalėčiau pasakyti, kad niekas nemyli. Meilės juk neišmatuosi, nepasversi – tai taip individualu.
– Esate magijos pilna moteris… Tai atsineštinė dovana ar įgyta per gyvenimo kelionę?… Kita vertus, neabejoju, kad tik toks žmogus gali organizuoti poezijos ir muzikos festivalį „Poeto Vytauto Mačernio vizijos”…
– Tai – ne magija, tai greičiau smalsumas, noras pažinti, netgi truputis „avantiūrizmo”. (Dėl „avantiūrizmo” ji sutiko dalyvauti ir TV projekte „Žvaigždžių duetai”.)
O festivalio idėja kilo, kai apsilankiau Sedoj ir pamačiau, kaip būrys „mačernistų” kiekvienais metais poeto gimimo, birželio 5 d., ir mirties, spalio 7 d., datomis lanko įsimintinas vietas. Ten puikūs žmonės – tikri entuziastai. Kažką norėčiau padaryti ir savo tėvų krašte.
– Esate dainuojanti poliglotė. Kas lemia tokius projektus – ar tai, kad dirbate su jaunais žmonėmis, dėstote Muzikos ir teatro akademijoje ir B. Dvariono muzikos mokykloje, ar protinga įžvalga?
– Aš tikrai dainuoju įvairiomis kalbomis. Kai ruošiau CD „Mano mėgstamos Skandinavijos dainos”, teko pasimokyt suomių, švedų, norvegų, danų, islandų kalbų. Kai dainuoji originalo kalba – visai kitas skambėjimas.
– Gyvenate, sakyčiau, beprotišku tempu. Šiandien – Lietuva, rytoj – užsienis… Kas padeda išverti tokį ritmą?
– Dabar „tempai” truputėlį sumažėjo. Ritmą ne taip lengva ištverti. Pamenu gastroles JAV, kai per mėnesį aplankiau 12 valstijų: ir kilau, ir leidausi lėktuvu 35 kartus. Tuo metu, regis, lyg ir viskas gerai, bet po to grįžta „bumerangu”. Man labai svarbu nueiti miegoti būtinai prieš 24 valandą…
– Ar galėtumėte palyginti klausytoją-žiūrovą ir dainininką-mokinį Lietuvoje ir svetur?
– O klausytojai labai įvairūs. Labai šilti yra rusai, norvegai, PAR klausytojai, santūroki yra suomiai.
Mokiniai užsienyje – labiau susikoncentravę, pasiruošę, nes moka už mokslą.
– Sakyčiau, retas derinys žvaigždės gyvenime – valgio gaminimas namie. Iš kur ši dovana? (Esu išbandžiusi silkes pagal Jūsų receptą ir naminį sultinį.)
– Valgio gaminimas man – savotiškas atsipalaidavimas. Einu į turgų, perku produktus, farširuoju žuvį, kemšu žąsų ir ančių kaklelius. O šiaip labai mėgstu japonišką maistą.
– Gal žinote receptą sėk-mei?..
– Tikėti ir nenueiti pesimizmo keliu. Kopti į viršų, nors ir labai sunku ir slidu.
– Dėkoju už pokalbį.
Dešimt klausimų Juditai
Leitaitei
1. Vaikystės svajonė.
Mes gyvenom labai vargingai. Tėveliai buvo tremtiniai. Mama mirė prieš 30 metų, tėtis prieš 22 metus. Svajodavau, kad jei turėčiau daug pinigų – daryčiau laimingus savo artimus žmones. Net ir dabar, būdama užsieny, ypač gražiose vietose, apsiverkiu, nes tik viena galiu grožėtis…
2. Ar priklausote (priklausėte) partijai, judėjimui?
Esu politinių tremtinių sąjungos narė.
3. Mintis, kuri paguodžia.
„Viskas vis tiek praeis” ir „Dievas, uždaręs duris, palieka atvirą langelį”.
4. Jūsų pomėgiai.
Mėgstu skaityti, žiūrėti gerus filmus, žvejoti, piešti. Pradėjau rašyti pasaką.
5. Pasiekimas, kuriuo didžiuojatės.
Tai vaikai. Norėčiau, kad jie būtų dori, laimingi ir kitus darantys laimingais žmonėmis.
6. Kokios asociacijos kyla, išgirdus žodį Anykščiai.
„Kai velnias neša akmenį ir bando numesti ant Anykščių bažnyčios”.
7. Jūsų šeima.
Sūnus Dainius ir dukra Paulina.
8. Trys žmonės, kurie padarė didžiausią įtaką.
Prof. Giedrė Kaukaitė, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, prof. Sergejus Malcevas.
9. Ką darytumėt, jei išloštumėt milijoną?
Pasistengčiau, kad iš jo išaugtų daugiau milijonų.
10. Kas yra laimė?
Laimė – gyventi ir dalintis su kitais. Laimė – nesirgti ir matyti sveikus savo draugus ir artimuosius. Laimė – matyti džiaugsmo ašaras žmonių akyse…
„Tebus tai portretukai iš mano kūrybos 25-mečio”, – sakė dainininkė.
Nuotr. iš asmeninio Juditos LEITAITĖS albumo.
