To literatūriniame Anykščių krašte dar nebuvo…

Spalio 21 dienos vakarą, Anykščių. L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje Raimondas Guobis, muziejininkas, „Anykštos“ bendradarbis, Teresės Mikeliūnaitės premijos laureatas, tikras Lietuvos patriotas, organizavęs daug įsimintinų žygių jaunimui istorinėmis, partizanų kovas menančiomis vietomis, pristatė net šešias per pastaruosius dvejus metus išleistas knygas, kurių naujausia ir solidžiausia – „Butėnai“ – net trijų su puse šimto puslapių.

R. Guobio kūrybos pristatymo vakarą pradėjusi bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus bibliotekininkė Judita Skačkauskienė autorių pristatė kaip labai produktyvų, godų gerąja žodžio prasme, siekiantį surasti, sužinoti, suprasti  ir pasidalyti surastais lobiais su kitais.
R. Guobis paaiškino, kad spalio 21-oji knygoms pristatyti pasirinkta neatsitiktinai. „Tai man ypatinga šventė – Šv. Uršulės diena, – pastebėjo jis,- tai mano močiutės vardo diena, nuo kurios, galima sakyti, viskas ir prasidėjo. Vaikystėje man močiutė buvo Dievo dovana, nulėmusi tolesnį mano  gyvenimo kelią. Tą dieną jos ateidavo pasveikinti kaimynai, buvo pasakojamos įvairiausios man, dar vaikui, įdomios istorijos. Močiutė buvo šviesi savojo laikmečio  moteris, pasakorė, skatinusi  norą domėtis gimtinės praeitimi“.
Tas jos įskiepytas smalsumas išryškėjo besimokant Žaliosios aštuonmetėje  bei Svėdasų vidurinėje mokyklose, tačiau ypač subujojo pirmaisiais atgimimo metais. Nenutoldamas nuo gimtojo Butėnų kaimo, R. Guobis nėrė į kraštotyrą, 1991 – 1992 metais leido laikraštį „Alaušo varpas“ Svėdasų parapijos žmonėms, o 1993 metais su bendraminčiais subūrė „Spingsulės“ klubą. Su šiuo kraštotyrininkų ir literatų klubo ženklu išėjo didžiuma R. Guobio leidinių. Nuo 1992 metų iki šiol R. Guobis dirba A. Baranausko ir A. Vienuolio – Žukausko memorialiniame muziejuje, tačiau darbo valandomis jo muziejininkystė nesibaigia –  dviračiu ar pėsčiomis yra apkeliavęs atokiausius Anykščių krašto vienkiemius, daugybę senolių kalbinęs ir jų atsiminimus užrašęs, surinkęs daug kraštotyrinės medžiagos, kuri  atgyja jo knygose. Savo knygas jis iliustruoja dokumentinėmis nuotraukomis, asmeniniais piešiniais ir nuotraukomis, yra parengęs ne vieną  fotografijų bei paveikslų parodą.   
Bibliotekoje R. Guobis pristatė per paskutiniuosius dvejus metus savo išleistas knygas: „Kur giria žaliuoja“, „Žemė žuvų ženkle“, „Svajonių Lietuvos ženklai“, „Jaunosios Lietuvos keliu“, „Stoties viršininko istorijos“ ir pačią solidžiausią, net pusketvirto šimto puslapių, gausiai iliustruotą savo gimtojo kaimo istoriją, pavadintą „Butėnai“.
Pristatydamas knygas, autorius ekrane demonstarvo nuotraukas ir piešinius iš jų, pasakojo įdomiausius epizodus ir nutikimus su leidiniuose aprašytais herojais, kurių ne vienas jau apleidęs šią žemę.  Antai albumėlyje „Kur giria žaliuoja“ smalsumą kursto vaizdai: tuomet, tarpukariu, vos pribrendamą Barboros akmenį apspitę žmonės, paslaptinga Romuldavos miško eigulio trobelė, o pabaigoje – pasiūlymas skaitytojui nupiešti medį ar ką nors parašyti apie mišką, nes, autoriaus nuomone, miškas mus maitina.
Knygoje „Žemė žuvų ženkle“ autorius sugrįžta prie savo vaikystės upės Šventosios ir jos valdovų Šapalų. Upe atkeliauja iki Anykščių, primena, kad kadaise Andrioniškyje buvo sumanyta statyti sanatoriją. „Jei tuomet būtų pastatę, dėl kurorto Andrioniškis  Anykščius būtų nurungęs“, – šypsojosi autorius.
Pristatęs „Svajonių Lietuvos ženklus“, surastus Kavarsko bažnyčios altoriuje, Troškūnų šaulių pasiaukojime, R. Guobis dalijosi „Stoties viršininko istorijomis“, žavėjosi gyvu Siauruku, įvardijęs jį XXI – ojo amžiaus stebuklu,  ir jo aplankyti atvykusia mergina iš Tokijo (Japonija).
Knygų pristatymo vakare jautėsi, kad R. Guobis idealizuoja tarpukario Lietuvą, joje veikusias įvairias tautiškas, patriotines oraganizacijas, ypač vieną iš jų – jaunalietuvius, veikusius ir  autoriaus gimtajame krašte. Knyga „Jaunosios Lietuvos keliu“ būtent apie tai. Ypač įdomi autoriaus pristatyta nuotrauka, kurioje įamžintos jo gimtojo Butėnų kaimo jaunalietuvių Genovaitės Juškaitės ir Igno Mačeikos vestuvės. G. Juškaitė Lietuvos jaunalietuvių žaidynėse tapo čempione 100 metrų rungtyje, o jos jaunikis užėmė trečią vietą šuoliuose į aukštį. 100 m Genovaitė bėgo basa.
R. Guobis visuomet didžiavosi esąs butėniškis, tad solidi pusketvirto šimto puslapių knyga „Butėnai“, kurios išleidimą pavasarį paspartino koronavirusas, yra kelių dešimtmečių kruopštaus darbo rezultatas. Pasak autoriaus, tai pagarbos, atminties paminklas visiems, nuo amžių amžinųjų kaime gyvenusiems, gyvenantiems ir ateityje gyvensiantiems. „Knygoje sudėtos istorijos nuo pirmojo Butėnų kaimo paminėjimo 1671 metų gegužės 13 d. iki šių dienų, – sakė autorius, pastebėdamas, kad bendravimas su kaimo žmonėmis teikęs ne tik žinių, bet ir džiaugsmo. – Tikras stebuklas buvo bendrauti su 1916 m. gimusia ir pernai į amžinybę iškeliavusia, 102 metų sulaukusia Brone Valuntiene“. Autorius apgailestavo, kad kadais net keturis šimtus gyventojų turėjęs kaimas šiuo metu nepriskaičiuoja nė šimto, tačiau jis nepraranda vilties, kad  kaimas išliks gyvas.
Visas savo išleistas knygas R. Guobis yra padovanojęs Anykščių viešajai bibliotekai. Autorius išsidavė, kad lapkričio mėnesį pasirodys jo leidinys, skirtas prieš 100 metų žuvusiems Troškūnų krašto šauliams.
Knygų autorių sveikino ir sėkmės linkėjo muziejininkai ir vakaro dalyviai: Anykščių krašte įsikūręs, aukščiausias pasaulio kalnų viršūnes įveikęs alpinistas Vladas Vitkauskas, Anykščių Garbės ambasadorius, istorikas, knygų leidėjas Virginijus Strolia, Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos valdybos pirmininkas Tautvydas Kontrimavičius, Svėdasų seniūnas Saulius Rasalas, pastebėjęs, kad jo keliai su R. Guobiu vis susikerta – tai Andrioniškyje, tai Siauruke, o dabar Svėdasuose. Savo kūrybos gerbėjams knygų autorius nešykštėjo autografų ir gerų žodžių.