Traupį garsina botanikos sodas ir septynias dešimtis metų veikiantis teatras

Traupio miestelis įsikūręs tarp trijų rajonų: Anykščių, Ukmergės ir Panevėžio. Nors šiuo metu miestelyje deklaravusių gyvenamąją vietą gyventojų yra apie šimtas, tačiau Traupyje veikia aktyvi bendruomenė, 70-metį minintis mėgėjų teatras „Jazminas“, senjorių linijinių šokių kolektyvas „Pavakarys“, o šiemet buvusios mokyklos patalpose rezidavo ir savo spektaklius rodė šiuolaikinio cirko aktoriai.
Traupį garsina ir vienintelis Lietuvoje mokyklinis Sigučio Obelevičiaus botanikos sodas, puošia 1892 metais pastatyta šv. Onos bažnyčia – Lietuvos kultūros paminklas.

Jaunimo nedaug…

Šalia Nevėžio ištakų įsikūręs Traupis yra seniūnijos centras. Visuotinės lietuvių enciklopedijos duomenimis, dar 2011 metais čia gyveno 179 žmonės, o 1989-aisiais – 242. Dabar nelikę nė šimto Traupyje nuolat gyvenančių žmonių.
Šiuo metu miestelyje veikia medicinos punktas, biblioteka, yra gaisrinė, dvi parduotuvės – kooperatyvo ir priklausanti verslininkui. Traupyje ūkininkauja Šimtmečio anykštėno ženklu apdovanotas Tomas Baravykas, kuris yra ir pagrindinis miestelio švenčių mecenatas. Šalia – ir a. a. ūkininko Ramūno Noreikos laukai, juoduosius serbentus augina Rimantas Ribokas.

Traupio seniūnijos seniūnė Daiva Tolušytė pasakojo, kad Traupyje yra negyvenamų sodybų, tačiau – nedaug, nes jei jos yra parduodamos, tai ir nuperkamos. Tačiau gyventi miestelyje pasilieka vienas kitas, daugiausia naujokų – vasarotojai.
„Kai kurie pasilieka tėvų sodybas, nors daug metų jose negyvena, atvažiuoja savaitgaliais, vasarą. O per žiemą tokie namai stovi uždaryti. Jei nusprendžia parduoti, namus labai greitai nuperka – atvykę sako, kad čia labai gražu, gera leisti laisvalaikį, žalia. Gaila, bet nuolatiniam gyvenimui į Traupį atsikrausto vienetai, gyventojų nuolat mažėja, o nusipirkę čia namus, Anykščių rajone gyvenamosios vietos nedeklaruoja. Išėję mokytis jaunuoliai nebegrįžta – čia nėra mokyklos, darbo“, – pasakojo D. Tolušytė, o paklausus, ar naujų sodybų šeimininkų negąsdina rajono pakraštys, sakė, jog tik „mes patys save vadiname pakraščiu.“

„Anykščių atžvilgiu – mes rajono pakraštys, tačiau imkime kitus rajonus – Ukmergė, Panevėžys, Vilnius – mes ne pakrašty, o centre!“ – šypsojosi seniūnė.
Traupyje jaunimo labai nebedaug likę, į ugdymo įstaigas, D. Tolušytės skaičiavimu, iš miestelio važiuoja vos penki vaikai. Jie mokosi Kavarske, Panevėžio rajone esančioje Raguvoje.
Traupyje veikia, pasak seniūnės, stipri bendruomenė, vykdanti daug įvairių projektų, veiklų.
„Mano akimis žiūrint, mūsų bendruomenė daro tikrai daug. Žinau, kaip kitose rajono vietovėse jos veikia, koks jų aktyvumas. Tiek Traupyje, tiek gretimuose Levaniškiuose esančios bendruomenės – vienos aktyviausių rajone. Bendruomenei rūpi miestelio gyvenimas. Pas mus jau 5 ar 6 metai nebėra kultūros darbuotojo, o visas kultūrinis gyvenimas miestelyje nesustoja“, – džiaugėsi D. Tolušytė.

Daugiausia skundų – dėl kelių

Visoje Traupio seniūnijoje, seniūnės teigimu, būdavo apie trisdešimt „atidirbinėtojų“, vien traupiečių – apie dvylika.
„Visus darbus pasidarome su jais. Gal ilgiau, gal sunkiau, bet mes pasidarome su jais. Nuo birželio pasikeitė atidirbinėjimo tvarka, bus didžiulė problema ir nežinau, kaip reikės tvarkytis viešąsias erdves. Vien ūkvedžiai vieni nieko nepadarys“, – nuogąstavo D. Tolušytė.
D. Tolušytė sakė, kad traupiečiai jai daug skundų neturi. Nesiskundžia ir autobusų trūkumu – seniūnė prisiminė, kad prieš kelerius metus buvo bandyta „paleisti naujų reisų“, bet jie nepasiteisino. Žmonės džiaugiasi, kad važiuoti autobusais gali nemokamai.
„Skundų, kaip seniūnė, daugiausia sulaukiu dėl kelių. Žiemą – sniegas, pavasarį – asfalto duobės, greideriavimas. Kiekvienu metų laiku su keliais kažkas negerai… Kyla problemų, kartais tokių, kad net nepagalvosi. Bet išsisprendžiame, įsisenėjusių, gilių problemų neįvardinčiau“, – teigė Traupio seniūnė.

Mokėsi ir 250 vaikų

Buvusi Traupio pagrindinės mokyklos mokytoja, teatro vadovė, buvusi ilgametė Traupio bendruomenės pirmininkė Janina Savickienė „Anykštai“ sakė, kad miesteliui labai trūksta mokyklos, kuri buvo uždaryta 2022-aisiais. Traupyje mokykla veikė nuo 1777-ųjų – tuomet joje mokėsi 11 mokinių. 2022-aisiais, kai buvo uždaryta, mokykloje buvo 36 mokiniai. Daugiausiai mokinių buvo apie 1970-uosius – 250. Tuomet veikė vidurinė mokykla.
„Visas gyvenimas virė mokykloje, kultūrinis gyvenimas – per mokyklą. Turėjome įvairių kolektyvų, būrelių, vaidindavom, šokdavome… – sakė buvusi ir mokinių meno kolektyvų vadovė J. Savickienė. – Bet kultūrinis gyvenimas Traupyje aktyvus – žmonės nori vaidinti, šokti. Jaunimą pakeitė senimas. Mūsų teatras netrukus minės 70 metų jubiliejų – vis dar aktyviai vaidiname, būtinai du spektaklius per metus pastatom – kalėdinį ir velykinį. Ši tradicija tęsiasi daug metų.“
J. Savickienė, ne vieną dešimtmetį vadovaujanti Traupio mėgėjų teatrui, šokių kolektyvui, kuklinosi, jog tai, kad meno kolektyvai gyvuoja, nėra jos nuopelnas.
„Patys žmonės ateina, repetuoja, jų nereikia įkalbinėti. Pavasarį rinkomės į kultūros namų salę repetuoti šokio – šalta, bet vis tiek moterys ateina, šoka, bendraujame. Aktyviai veikiančių žmonių skaičiuoju apie dvidešimt. Į mūsų spektaklius žmonės noriai ateina, atvažiuoja ir levaniškiečiai, repšėniečiai, baleliečiai (Ukmergės rajonas – aut. past.). Velykinio spektaklio pažiūrėti šiemet buvo susirinkusi pilnutėlė salė – net nustebau! Žmonės taip įprato – gal net nesuprastų, jei per Velykas nebūtų spektaklio“, – sakė meno vadovė.

Viena didžiausių švenčių Traupyje – Oninės. Atlaidų išvakarėse vyksta įvairios varžybos, koncertai, spektaklis, kitos pramogos.
Deja, šiais metais, negavus savivaldybės finansavimo, kone pirmą kartą per daugybę metų tradicinė šventė neįvyko.
„Tradicijos dar nuo sovietinių laikų, atrodo, kad ir dabar šventė privaloma. Kasmet susirenka tikrai nemažai žmonių, tai yra pagrindinė šventė, o sekmadienį vyksta atlaidai, renkamės į bažnyčią“, – pasakojo J. Savickienė.
J. Savickienė sakė, kad pati į bažnyčią visą gyvenimą eidavo, neapleidžia bažnyčios ir dabar. Tačiau pastebinti, kad į maldos namus ateina vis mažiau žmonių.
„Praktiškai kiekvieną sekmadienį ir dabar einu. Liūdna, kad ateina mažai žmonių – ne sekmadienį ne visada ir 10 suskaičiuosi. Seniau per Velykas į bažnyčią netilpdavo. Mažėja ir gyventojų. O gal reikėtų bažnyčioje leisti organizuoti renginius, kad joje būtų daugiau žmonių? Bet mūsų klebonas – labai „ščyras“ – atvažiuoja kiekvieną dieną laikyti šv. Mišių, nors būna, kad į bažnyčią ateina tik vienas žmogus…“ – apgailestavo J. Savickienė.

Įsikūrė „Teatronas“

Traupyje, buvusios mokyklos patalpose, šią vasarą įsikūrė Vilniuje registruota asociacija „Teatronas“, kuriai vadovauja teatro ir šiuolaikinio cirko režisierius, šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ vadovas Gildas Aleksa. Buvusios mokyklos patalpose rezidavo menininkai ne tik iš Lietuvos – sporto salėje repetavo ir savo spektaklio eskizą traupiečiams parodė klounė Gaby Munoz, atvykusi net iš Meksikos. Traupiečių ir miestelio svečių dėmesio sulaukė lauke, šalia mokyklos, parodytas šiuolaikinio cirko ir teatro „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimams nominuotas spektaklis pagal Vinco Krėvės dramą „Šarūnas“. Traupiečiams ši naujovė, panašu, patiko, miestelio gyventojai noriai ėjo į nemokamus spektaklius, aktoriams dėkojo ir asmeniškai.
„Vilniuje žmonės visko prisisotinę, o čia buvo jausmas, kad žmonėms to reikia, kad tai darome ne veltui“, – „Anykštai“ po paskutinio spektaklio sakė G. Aleksa.

Tebegarsina Sigučio Obelevičiaus sodas

Prie Traupio pagrindinės mokyklos 1989 metais buvęs šios mokyklos direktorius, biologijos mokytojas ekspertas, buvęs ilgametis Anykščių rajono vadovas, a. a. Sigutis Obelevičius pradėjo sodinti vienintelį Lietuvoje mokyklinį botanikos sodą. Šiandien sode auga apie 12 tūkst. skirtingų rūšių augalų, o sodas perduotas į Kavarsko pagrindinės mokyklos-daugiafunkcio centro rankas. Jau antras ruduo, kai sodas neturi savo šeimininko, jį prižiūri traupietė Lina Rakauskienė, o kuruoja Kavarsko mokyklos bibliotekos bibliotekininkė Eglė Djačenko. Antrus metus iš eilės sode darbavosi Lietuvos dendrologų sąjungos nariai, S. Obelevičiaus garbei rugsėjo pabaigoje organizuojama „Medumėlės“ (Lietuvos retų ir saugomų augalų pažinimo ir apsaugos klubas, kurio vienas pagrindinių steigėjų 2002 m. buvo S. Obelevičius – aut. past.) konferencija.
S. Obelevičiaus žmona Alytė Obelevičienė „Anykštai“ sakė, kad sodas keičiasi – naujų augalų atsiranda nedaug, tokio kolekcijos plėtimosi, kokį planavo S. Obelevičius, nebėra.
„Eglė (Djačenko – aut. past.) darbuojasi, sėja, bet to, ką planavo Sigutis, nebuvo ir nebebus. Pavyzdžiui, jis ruošėsi surinkti spygliuočių kolekciją…
Kažkas turbūt nušalo, kažką nulaužė sniegas, vėjas – kadangi darbuotojos padarytos sezoninėmis darbuotojomis, jos sode žiemą nedirba. Žalą žiemos metu darė ir stirnos – kai sode žmogus būna nuolat, jos ne tokios drąsios. O būdavo kasdien – Sigutis ryte važiuodamas į darbą būtinai prasukdavo pro sodą, o grįžęs ir savaitgaliais jame dirbdavo“, – pasakojo A. Obelevičienė.

A. Obelevičienė sakė, kad praėjusiais metais į vyro sodą eidavo kone kasdien, tačiau šiemet noras čia lankytis mažesnis.
„Pernai eidavau ryte ir vakare. Pirmiausia – ant kapų, paskui – į sodą. Einu ir dabar. Nuskinu gėlę, nunešu jam ant kapų. Tačiau šiemet tokio noro ten būti nebėra, nes daug kas keičiasi, nebėra tai, kas buvo sodinta jo. Niekam neturiu pretenzijų – sodas prižiūrimas, bet man jis praranda Sigučio buvimo prasmę…“ – kalbėjo S. Obelevičiaus našlė.
„Kiek lankytojų atvažiuoja, pasakyti negaliu, nes ekskursijas veda Lina. Bet jų būna nuolat, skambina ir man, klausia, ar gali atvažiuoti. Sodas nelaužomas, neniokojamas, nors šeimininko nebėra. Atvirkščiai – džiaugiuosi, kad šiuo metu jis labai sutvarkytas, išravėtas ir puoselėjamas“, – sakė A. Obelevičienė.
Pavasarį, antrą kartą iš eilės, sodo buvo atvykę tvarkyti Lietuvos dendrologų sąjungos nariai.
„Visa Lietuva mato, kad kultūringi, atsidavę gamtai, Lietuvai žmonės gali ir mažame miestelyje pakelti lankomumą, žinomumą. Svarbiausia, kad žmogus nesusireikšmina, daro tai, ką mėgsta ir tai duoda ilgalaikę vertę tai vietovei“, – „Anykštai“ sakė Lietuvos dendrologų draugijos prezidentas Arvydas Rutkauskas, o paklaustas, ar, jo nuomone, sodas nenunyks, kalbėjo: „Sunku pasakyti. Mažoms savivaldybėms trūksta pinigų… Gali būti, kad per laiką apsileis, nurims energetinis visuomeninis požiūris. Šis parkas – 80-čia procentų žolinis, todėl reikia botanikų.“
O J. Savickienė, kuri matė besikuriantį botanikos sodą nuo pirmo augalo, tikino, kad traupiečiams jis – „pirmoje eilėje“.
„Sodas – manau, sutiktų kiekvienas – pagrindinis dalykas, kurį mylim, gerbiam ir didžiuojamės. Niekas neraus iš sodo gėlytės ir neišsineš. Jis garsina Traupį“, – sakė mokytoja, o seniūnė D. Tolušytė paantrino: „Lankytojų atvyksta – matydavau juos ir anksčiau, matau ir dabar. Kai buvo Sigutis Obelevičius, ekskursijų, pasakojimų, nepalyginsi… Pats sodas mums žinomumo prideda, Traupiui tai didžiulis pliusas.“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas