Trimituodamos atsisveikino pilkosios gervės

Rudens dangumi pietų kryptimi vienas po kito išplaukė gervių pulkai. Išgirdus šiek tiek į trimito panašius garsus, belieka dangaus žydrynėje akimis paieškoti į V raidę išsirikiavusių paukščių ir mintimis juos palydėti link Šiaurės Afrikos, Artimųjų Rytų, galbūt Kinijos ar Indijos ir laukti pavasarį sugrįžtančių.
Į Lietuvos Raudonąją knygą 1976 metais įrašyta (Lietuvoje perėjo vos keli šimtai porų), 2019 metais iš jos išbraukta, gervė nūnai paplitusi visoje Lietuvoje, jų šalyje peri gerokai per dešimtį tūkstančių porų.

Pamatyti gerves nesunku net važiuojant automobiliu, tačiau prie jų prieiti nepavyks. Tai grakštus, baikštus, labai atsargus ir didelis paukštis. Pilkoji gervė auga iki 120 cm, sveria 5–7 kg, gyvena apie 13 metų. Gyvena ir lizdus suka pelkėse, krūmynuose, šlapiose, apleistose pievose. Gervės visalesės, minta uogom, grūdais, sėklom, vabzdžiais, moliuskais, sliekais, sraigėmis, varlėmis, driežais…

Ornitologus ir paukščių stebėtojus pavasarį džiugina vestuviniais šokiais ir poruojasi ne vieneriems metams. Paprastai deda du didelius kiaušinius, kuriuos peri patelė, nors yra teigiančių, kad ją pavaduoja ir šeimos galva. Būtent jis saugo ir gina lizdą nagais, snapu ir sparnais… Į tolimus kraštus skrenda 50–70 km per valandą greičiu, nuskridę per 100 km, paukščiai leidžiasi pailsėti. Tad kelionė užtrunka ilgai, juk kovo mėnesį pirmieji jų pulkai jau sugrįžta.

Žmogus pilkosioms gervėms ne priešas, nors yra nusidėjęs sausindamas pelkes, naikindamas šlapias pievas, krūmynus, tačiau jos, būdamos didesnės ir, tikėtina, stipresnės už baltąjį gandrą, žmogaus privengia, neprisileidžia, kuriasi atokiose vietose, kurių dar suranda toli nuo žmonių. Važiuodamas automobiliu ir pamatęs netoli kelio gervių porelę, ne kartą esu bandęs, slėpdamasis už krūmų, prisėlinti arčiau. Nepavykdavo, paukščiai nuskrisdavo. Gyvenant sode, Šventosios senvagėje, pavasarį, kol soduose maža žmonių, jos nusileisdavo senvagės balose, kartais – sodininkų tvenkiniuose, tačiau vos pajutusios žmogaus artėjimą, nuskrisdavo. Stengdavausi jų netrikdyti, prisiklausydavau jų nuostabių balsų.

Prieš keletą metų draugas Arūnas pasakė, kad Dabužių durpyne, miško gilumoje, nakvoti susirenka šimtai gervių. Pabandėme prieiti. Dideliame švariame nuo krūmynų ir žolės plote, balose, vakaro sutemomis prisidengusios nakvoti buvo pasiruošusios begalės paukščių. Tačiau vos pabandėme kaip įmanoma tyliau prisėlinti, kad krūmai neužstotų fotografuoti, klykdami pirmieji pulkai pakilo, o paskui juos pasekė visos. Grįžome, nutarę kitą kartą į mišką atvažiuoti dar iki saulės laidos ir užsimaskuoti. Specialios įrangos neturėdami, apsikasėme šakomis. Vos saulei pasislėpus už medžių viršūnių, pasirodė pirmieji gervių pulkai.

Deja, suko ratus virš pelkės ir į ją nesileido. Pasigrožėję tais pulkais saulės raudoniu dar žėrinčiame danguje, nutarėme pasitraukti ir netrukdyti pilkosioms gervėms apsinakvoti. Šiemet gervių Dabužių durpyne nesimato…