Socialinė globotoja Vaida Paulauskienė širdies šiluma dalijasi su septynerių mėnesių laikinai tėvų globos netekusiu Nojumi Jonu.
Kalbant apie vaikų globą, šiemet pradėta vartoti nauja sąvoka – socialinis globotojas. Tai asmuo, kuris laikinai (iki metų) į savo šeimą priima laikinai tėvų globos netekusį vaiką.
Anykščių rajone kursus, būtinus išklausyti norint tapti socialiniu globotoju, baigė trys šeimos. Dviejose jų jau auga po vieną vaiką.
Ką reiškia auginti mažylį ir žinoti, kad jis šeimoje bus tik laikinai, pasakojo socialine globotoja tapusi anykštėnė Vaida Paulauskienė.
„Mes su vyru Mariumi jau nuo pat mūsų pirmojo vaiko gimimo pradėjome galvoti, kad savo meile ir namais galime pasidalinti su likimo nuskriaustu vaiku. Atsiradus socialinio globotojo statusui, savo svajonę išpildėme“ – kalbėjo V. Paulauskienė.
Auginantys tris savo biologinius vaikus V. ir M. Paulauskai prieš pora mėnesių į šeimą priėmė dabar jau septynių mėnesių Nojų Joną. V. Paulauskienė sako, kad mintis globoti likimo nuskriaustą vaikutį gimė kartu su jų pirmagimio gimimu. „Abu su vyru nusprendėm, kad tokia patirtis – padėti užaugti tėvų globos netekusiam vaikui, mums naudinga ir kiekvienam asmeniškai, ir kaip šeimai. Ruošėmės ne tik mes, bet daug kalbėjomės ir su savo vaikais. Kai prieš du mėnesius mums paskambino iš Vaikų teisių tarnybos ir paklausė, ar priimsim į savo namus kūdikį, apsisprendimui turėjom vos vieną dieną. O mūsų vaikai jau daug seniau laukė ir vis klausinėjo, kada gi kuris nors vaikutis pas mus atkeliaus. Nojų Joną jie priima kaip mažiausiąjį broliuką“ – pasakojo V. Paulauskienė.
Nojus Jonas – Anykščių rajono vaikas. Apie jo biologinę šeimą V. ir M. Paulauskai žino tiek, kiek jiems yra pasakoję socialiniai darbuotojai, Vaiko teisių apsaugos skyriaus valdininkai. Berniukas – ne pirmas vaikas savo tikrųjų tėvų šeimoje. Kaip pasakojo V. Paulauskienė, vaiko mama rodo norą pasimatyti su berniuku, pati inicijuoja susitikimus. „Mes susitikimų metu stengiamės mamą palaikyti. Jokiu būdu jos nesmerkiam, nes kiekvienas klystam. Tikim, kad Nojaus Jono gyvenimas bus gražus, kad ir kur jis beaugtų“ – kalbėjo moteris.
Paklausta, ar galvojanti apie tą momentą, kai reiks išsiskirti su globojamu vaiku, V. Paulauskienė sakė: „Žinoma, kad mes apie tai ir galvojam, ir kalbamės. Ir mūsų vaikai žino, kad vaikutis pas mus laikinai. Kol nebuvo socialinio globotojo statuso, vienintelė galimybė priimti vaiką į savo šeimą buvo arba įsivaikinimas, arba globa. Nežinau, kaip gyvensim ir kokius sprendimus priimsim, kai Nojus Jonas paliks mūsų šeimą, bet dabar esam lamingi, kad jį turim. Berniukui reikalinga priežiūra, meilė, namai, jį mylintys žmonės – mes dabar tai galime jam suteikti, tačiau būdami su juo mes irgi daug gauname – tai mums nauja ir labai vertinga patirtis“.
V. Paulauskienė kalbėjo, kad globoti svetimą vaiką yra ne tas pats, kas auginti savąjį. „Tikrai nepiešiu visko vien šviesiomis, ryškiomis spalvomis. Mamai nėštumo laikotarpis yra ypatingas tuo, kad ji susitaiko su savo, kaip mamos, statusu. Laukia vaikučio, jaučia jo judesius, o ir visa šeima pratinasi prie minties apie į šeimą ateisiančią naują gyvybę. Kai esi socialinis globotojos, viso to nepatyri…“ – sakė moteris.
Tačiau V. Paulauskienė džiaugėsi, kad yra specialistai (socialiniai darbuotojai, psichologai, vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojai), kurie padeda išspręsti iškilusias problemas. „Netgi yra tokia paslauga, kad vaikutį kelioms valandoms ar dienai gali palikti specialistų priežiūroje ir bent šiek tiek atsipūsti, pailsėti ir vėl su naujomis jėgomis keliauti per gyvenimą. Aš labai džiaugiuosi, kad mes abu su vyru sutarėm dėl vaiko globos, tad abu ir dalinamės jo priežiūra“ – „Anykštai“ sakė V. Paulauskienė.
Priėmę į savo šeimą vaikutį, V. ir M. Paulauskai mano, kad jokio žygdarbio jie nedarą, o tikrais didvyriais laiko tuos, kurie įsivaikina ar pasiima vaiką nuolatinei globai.
Paklausta, ar Nojui Jonui iškeliavus iš jų namų, jie vėl ryšis meile ir namais dalintis su kitu vaikučiu, V. Paulauskienė kalbėjo, kad „pirmiausia reikia paauginti šį berniuką, o paskui bus matyt – priklausys, kaip jausimės patys, kaip išsiskyrimą su Nojum Jonu išgyvens mūsų vaikai“.
