Tradicinis žygis Troškūnų šauliams, žuvusiems 1920 metų lapkričio 22-ąją susirėmime su lenkų kariuomenės Vilniaus ulonų pulko raiteliais, atminti šiemet driekėsi nuo Nevėžio versmių, Barboros akmens, per mistiškus raistus iki Troškūnų.
Šiemet žygyje dalyvavo daugiau negu trys dešimtys jaunųjų šaulių, gimnazistų ir jų vadovų.
Šiltas lapkričio 25-ios rytas paslaptingai skendėjo ūkuose. Žygis prasidėjo 98-ame Dabužių – Troškūnų miško kvartale, kur tikėjomės surasti ir legendinį Barboros akmenį. Deja, dešimtmečio smiltimis apdulkėjusi atmintis klaidino, pasiųsti žvalgai akmens nesurado, net pagalvojom, kad minimas velnias jį į kitą vietą nutempė.
Nužygiavę iki Nevėžkos vienkiemio, kuriame dar visai neseniai gyveno Audrius Čekanauskas, vadinamas Liūtu. Nusprendžiau pagalbos kreiptis į netoliese gyvenantį Troškūnų girininką Audrių Kustą. Jis nepatingėjo ir automobiliu atlėkė, parodė, kaip surasti jau kaimyninėje, Kavarsko girininkijoje, stūksančio milžino vietą. Nenuostabu, kad ir nesuradome – miškas neatpažįstamai pasikeitęs, iškirstas, o rodyklė, matyt, kliudyta miškakirčių technikos, nulaužta ir įvirtusi į griovį taip, kad visai nesimato. Akmens paieška buvo šauliškos avalynės išbandymas arba tikriausia rizika – nusiauti batus ir nubristi basomis. Juk kai įkaitęs ir pasiryžęs, nešalta. Samanotas, pirčiukės dydžio akmuo dar kartą žavėjo dievišku grožiu. Sako, jį čia atitempęs velnias – norėjęs sudaužyti Troškūnų bažnyčią. Betempdamas pavargęs, pasidėjęs valandėlei, bet tas į raistą tiek įsmuko, kad išlupti nebevaliojo, net šėtoniškos jėgos nepakako. Kitos legendos jau apie Barboras – vieną neturtingą ir išmintingą, antrą – turtingą ir nelaimingą, mat tėvams neleidus tekėti už mylimo prasčioko šoko nuo akmens į čia kadaise telkšojusį ežerėlį ir prisigirdė. Na, ir šiemet vandens čia tiek, kad paskęsti panorus nebūtų didelio vargo. Manau, kad užsidirbome iš Kavarsko miškininkų kalėdinę dovaną – nuverstą nuorodą įkasėme į žeme ties miško kryžkele – kas panorės, dabar Barboros akmenį suras.
Smagiai po raistus pasibraidę, leidomės Troškūnų link. Margavo šaulių uniformos, jie įsiklausydami į jaunesniųjų vadų komandas stengėsi žygiuoti tvarkingomis voromis. Jie – žygį gelbstintys šaunuoliai nuo Utenos. Vyresnieji – Vida Valančiauskienė, broliai Valdas ir Raimondas Juodkos bei anykštėnas Romas Pabarška tik kartais jiems pagelbėdavo. Laisvu žingsniu žengė Anykščių Jono Biliūno gimnazijos istorijos mokytoja Jūratė Musteikienė bei smagioji gimnazistų trijulė: Daumantas, Konradas ir Paulius. Užnugarį sergėjo iš paskos lėtai mikroautobusiuku judėjęs Ričardas Puodžiukas.
Priekyje plazdėjo lietuviškoji trispalvė bei karingai raudona su šuoliuojančio kario siluetu Aukštaitijos vėliava, smagu buvo, ypač patiems mažiausiems jas nešti. Nuotykiai ir kadaise labai graži, langinėmis besipuošianti, tačiau apleista Čekanauskų sodyba paskatino mūsų misiją pavadinti kodiniu vardu „Operacija Liūtas”. Kelias puikus, visai šalia grioviu srūvantis Nevėžis. Vingiuoja kelias, praeinant prie vienos “alkūnės” rymančią Kaulakių sodybą priminiau, kaip jos šeimininkas su bičiuliais 1991-ųjų rudenį nuvertė Troškūnų dvare stovėjusį Lenino paminklą. Gretimas Nevėžninkų kaimas skendėjo rūkų apgaubtose tolumose…
Įžengę į vieškelį stabtelėjom. Žalioji, dvi milžiniškos eglės ir tarp jų stūksantis akmeninis kryžius, jau trečią amžių pakeleiviams sėkmės linkintis.
Čia kalbėjomės apie Lietuvos bajorus, jų kaimus šviesiose tarpumiškėse, jų narsą ir išdidumą. Kalbėjome apie šiuo keliu nuo Traupio tą įsimintiną dieną plūdusius lenkų raitelius, Vilniaus ulonų pulko vyrus, vadovaujamus rotmistro Fiodorovičiaus. Ir mes leidomės pirmyn. Užlupio upelis, Varšauka, kurios sodyboje nuo neatmenamų laikų gyveno eiguliai, prisiminėm Vilkončių, Meškauską ir dabartinį šeimininką, jau minėtą girininką A. Kustą. Išlindus iš miško atsivėrė lygus laukas, pribarstytas ūkininko susuktų pašaro rulonų, o priekyje praplyšusioje migloje spindėjo rausvas Troškūnų bažnyčios bokštas.
Stabtelėjome prie tilto per Juostos upelį. Čia prasidėjo tos istorinės kautynės, kai du lietuvių šauliai apšaudė į miestą plūstančius raitelius. Žengėme gatve į centrą prie bažnyčios, kur vyko ano amžiaus pradžios drama. Čia prie mūsų prisijungė būrelis Troškūnų gimnazijos jaunųjų šaulių, vadovaujamų mokytojo Algirdo Pupkio. Paminėjimui susispietėme prie senosios gimnazijos mūro, Vilniaus ąžuolo ūksmėje. Juk tuomet vyko kovos už Vilnių. Atplėšusios brangią sostinę ir didelę dalį šalies teritorijos lenkų pajėgos ties Širvintomis, Giedraičiais buvo sumuštos, o tai sužinojusi kelių šimtų raitelių brigada, siautėjusi krašto gilumoje, jau grįžinėjo prisijungti prie pagrindinių pajėgų, kai Troškūnų šauliai jiems pastojo kelią. Deja, mūšis užtruko neilgai, jėgos buvo labai jau nelygios, vos keli šautuvais ginkluoti lietuviai greitai pritrūko šaudmenų. Vienas žuvo mūšyje, o keturi pakliuvo į priešų nagus gyvi. Šlubas vadas įsakė juos sušaudyti.
Jų žūties vietą žymi marmurinė lenta su didvyrių vardais: Petras Tunkevičius, Petras Liktoras, Jonas Budrevičius, Antanas Žarskus ir Antanas Miškeliūnas. Jų garbei gėlės, žvakės, susimąstymas, žodžiai, dainos. Utenos Prano Saladžiaus 909 rinktinės šaulių vardu kalbėjo Valdas Juodka, nuo anykštėnų – Prima Petrylienė, troškūniečių – Arūnas Giraitis. Pagarbios atminties valandėlę vainikavo giesmė „Lietuva, brangi“ ir trys smarkūs „Valio” Lietuvai.
