Troškūnuose įteikta „Aukso paukštė“ anykštėnėms kanklininkėms

Praėjusį sekmadienį, balandžio 27-ąją, Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčioje Anykščių kultūros centro tradicinių kanklių ansambliui „Laumakė“ ir jo vadovei Astai Motuzienei buvo įteiktas prestižinių mėgėjų meno „Aukso paukštės“ apdovanojimas, kurį 1999 metais įsteigė Lietuvos liaudies kultūros centras ir Pasaulio lietuvių dainų šventės fondas.
Apie „Laumakę“ ir apdovanojimą – „Anykštos“ pokalbis su ansamblio vadove.

– Kaip kilo mintis apdovanojimus surengti Troškūnuose?
– Tai buvo Jolantos Pupkienės (Anykščių kultūros centro Troškūnų skyriaus renginių organizatorės, režisierės – aut. past.) idėja – jos dėka vyko bendras renginys, teatralizuotas koncertas „Kanklių ir žodžių šviesa“. Apdovanojimuose skambėjo tiek laureatų kanklės, tiek smuikas, manikarka. Taip pat dainavo vyrų duetas – Valentas Žalkauskas su Sauliumi Jankausku, pritariami kanklių.

– Kas „Laumakėje“ groja? Kokie tai žmonės?
– „Laumakė“ gyvuoja penkerius metus, o kolektyve kankliuoja 15 moterų, įskaitant ir mane pačią. Kanklės yra paprastas instrumentas, todėl kiekviename koncerte stengiamės iš jų išgauti kažką maksimaliai – ar parodydami gražiausius ansamblio dalyvių balsus, ar pridėdami kitus instrumentus.
Dalis mano „Laumakės“ muzikančių – neprofesionalės, savamokslės, ne visos galbūt ir natas pažinojo, kai kurios kankles pačiupinėjo tik atėjusios į „Laumakę“. Yra ir baigusių, besimokiusių muziką, dirbančių muzikos mokytojomis moterų. O yra dirbančių vaikų darželyje, kultūros darbuotojų, namų šeimininkių – pačių įvairiausių specialybių puokštė. Taip pat ir amžius mūsų narių nuo beveik 18 iki 65+. Turiu tris mergaites, „Laumakėles“ – jų yra atskiras kolektyvas – čia groja dviejų „Laumakės“ mamų dukterys.
Džiaugiuosi „Laumakės“ moterų užsispyrimu, noru ne tik kankliuoti, ne tik pažinti liaudies instrumentą, liaudies dainą, taip pat – ir bendryste, kuri visoms yra labai svarbi.
Nuo jų „kaifuoju“. Tikriausiai ir jos gauna to, ko nori: bendrystės, muzikos, dainos, kelionių, naujų pažinčių, naujų projektų. Jei žmogui įdomu, jis ateina, būna, atranda save, papildo. Pas mus nėra taip, kad pasakiau – taip ir bus. Kartu renkame programą, renkamės, kur važiuoti.

– Ar dažnai repetuojate? Koks jūsų repertuaras?
– Repeticijų lankomumas – beveik šimtas procentų. Repetuojame vieną kartą per savaitę, mums ketvirtadienis – šventa diena. Nuo 17-os valandos susirenkame ir repetuojame.
Kadangi mes nesame toks gilus folkloras, kad dainuotume tik Anykščių kraštą, kankliuojame liaudies dainas, dainuojame liaudies dainas, pritardami kanklėmis, kankliuojame instrumentinį repertuarą, šokius, ratelius. Kankliuojame tai, kas mums patinka – netgi žemaitiškų kūrinių mokame.
Anykščiuose net ir nebuvo gilios kankliavimo tradicijos, tad nėra labai iš ko ir semtis. Galėtume tik Juozą Lašą panagrinėti. Beje, jo kanklėmis negrojame – nebėra meistro, nebėra jo kanklių. Mūsų visos kanklės yra gamintos vilniečio kanklių meistro Egidijaus Virbašiaus.

– Kur dažniausiai tenka koncertuoti?
– Esame dalyvavę Lietuvoje vykstančiuose tarptautiniuose festivaliuose, mielai mezgame ryšius su latviais, estais. Iš Amerikos į Anykščius rugpjūčio pradžioje atvažiuos kanklininkė Simona Smirnova – ką gali žinoti, gal mus į Ameriką pasikvies?
Lietuvoje aplankėme daug miestų, daug rajonų. Dalyvaujame įvairiose miesto šventėse, bendruomenių šventėse, socialinės globos namuose koncertuojame, festivaliuose, vykdome edukacijas. Važiuojame į Žemaitijos krašte vykstančius festivalius, dalyvavome jau ir savo pirmojoje dainų šventėje, su „Laumakėlėm“ taip pat užsiregistravome į moksleivių dainų šventę kitais metais. Užsienyje yra begalė komercinių festivalių, bet jie brangoki – šie yra ateities planuose. Kolektyvo išvykas finansuoja Anykščių kultūros centras, taip pat lėšų gauname ir laimėję projektus.

– Kokius mokslus pati esate baigusi?
– Esu pabaigusi chorinį dirigavimą ir pedagogines studijas, bet visą laiką dirbusi arba kultūros namuose, arba mokykloje. Teko dešimt metų dirbti ir administracinį darbą – direktoriauti Utenos Kultūros centre. Nuo 2019 metų esu čia, Anykščiuose. Labai džiaugiuosi kolektyvu, nuostabiai gražiu miestu, šiltais žmonėmis ne tik Kultūros centre, bet ir apskritai mieste. Aš čia nematau nei susiraukusių, nei bjaurių, nei girtuoklių. Čia man šviesu, gera, esu čia laiminga. Jei Anykščiams galiu duoti kažką, jei Anykščiai džiaugiasi manimi – tai abipusiai mainai. O į darbą važinėju iš Užpalių.
Jaunystėje Užpaliuose buvau subūrusi kanklių ansamblį „Pasagėlė“, kuris grojo su garsiojo, nuo Svėdasų kilusio kanklių meistro, muzikanto J. Lašo gamintomis kanklėmis. Buvo graži bendrystė su kanklių meistru ir man teko garbė jį pažinoti, iš jo kankles pirkti ir jomis kankliuoti. „Pasagėlei“ vadovavau 16 metų. Su „Pasagėle“ esame gavę tokią pačią „Aukso paukštę“ 1999 metais.
Džiaugiuosi, kad man sekasi su kanklių ansambliais. Nėra paprasta tą „Aukso paukštę“ gauti – reikia, kad tave pastebėtų, įvertintų, reikia, kad būtum išskirtinis, nes kanklių ansamblių Lietuvoje – ne vienas ir ne du.