Zarasiškis ūkininkas Donatas Adomavičius ir jo „raguočiai“.
Daugelis Utenos regiono ūkininkų verčiasi tradicinėmis žemės ūkio šakomis. Ir dirba tradiciškai. Tačiau yra ir daug verslių žmonių, kurie ieško neįprastų ūkininkavimo formų. Arba savo ūkius plėtoja iki sunkiai suvokiamų apimčių.
„Aukštaitiškas formatas“ kalbino keletą mūsų regiono ūkininkų, kurie savo vystoma veikla nėra panašūs į kitus.
Augina milijoną sraigių
Šalia Zarasų prieš dešimtmetį jauni ūkininkai Julija ir Donatas Adomavičiai įkūrė sraigių ūkį. Sraigininkystė, regis, nėra išskirtinė veikla. Nepriklausomybės pradžioje sraiges auginti bandė šimtai nauja veikla susigundžiusių lietuvių. Tačiau dabartiniais laikais Lietuvoje veikia tik keletas sraigių ūkių.
J.Goštautaitė Adomavičienė „Aukštaitiškam formatui“ sakė, jog ji su vyru augina afrikines sraiges, o lietuviškų vynuoginių sraigių ūkiai išnyko. Afrikinės sraigės užauga per vieną sezoną, Adomavičiai kiekvienais metais parduoda 7-10 tonų sraigių. „Kai kas nors paklausia, kiek mes turime sraigių, vyras atsako, kad suskaičiuoti yra elementaru – skaičiuoji sraigių ragus ir dalini iš keturių“, – juokėsi zarasiškė.
Pavasariais į lauką ūkininkai išleidžia apie milijoną sraigiukų, viename kvadratiniame metre gali „lakstyti“ apie 150 augintinių. J.Goštautaitė Adomavičienė šypsojosi, kad oficialiai jų ūkis yra priskirtas prie „gyvulininkystės sektoriaus, tik išmokų nemoka“.
Sraiges zarasiškiai parduoda Lietuvos įmonei „Gudukas“, o ši įmonė jas eksportuoja į Italiją ir Prancūziją. Sraigės šeriamos specialiais pašarais – tonai produkcijos reikia panašiai tonos pašarų.
Žiemoti paliekama tik motininė sraigių banda. Ji tam tikroje temperatūroje tarytum miega žiemos miegu.
Pasak J.Goštautaitės Adomavičienės, auginti „šiek tiek sraigių pramogai“ neapsimoka: daug rūpesčių ir maža naudos. „Tiems, kas nori sraigininkyste užsiimti tik pramogai, patariu pasistatyti šiltnamį ar pasisodinti daržą. Sraigės yra gyvi sutvėrimai, jų negali palikti be priežiūros“, – dėstė ūkininkė. Sraigių augintojai procesų negali mechanizuoti: visa veikla yra susijusi su rankų darbu.
Elniai ir danieliai jau atsiperka
Ignalinos rajone, Ceikinių seniūnijoje, ūkininkaujantis Arūnas Potiejūnas laiko elnių ir danielių bandas. 12 ha aptvare bėgioja 45 elniai ir 26 danieliai.
Pasak ūkininko, žiemomis elniai ir danieliai šeriami kaip naminiai galvijai – šienu, šienainiu, avižomis, cukriniais runkeliais. A.Potiejūnas „Aukštaitiškam formatui“ kalbėjo, jog prieš aštuonerius metus pirkdamas pirmuosius danielius negalvojo apie naudą. „Esu medžiotojas, patinka žvėrys. Čia ne biznis, čia pramoga“, – sakė ūkininkas. Kalbėdamas apie investicijas, ignalinietis pateikė pavyzdį, jog 100 metrų tvoros kainavo 350 eurų, o 12 ha aptvarų reikia kilometrų tvoros.
Tiesa, vyras dėstė, kad, nors investicijos ir neatsiperka, tačiau dabar elniai ir danieliai jau išsilaiko patys. „Užsakyta 11 patelių, turėsiu jas išvežti į Uteną. Jos perkamos veislei. Pernai pardaviau patiną galingais ragais. O dešrų bei konservų nemažai pasidarau“, – kalbėjo A.Potiejūnas.
Ignalinietis yra stambus ūkininkas, užsiimantis augalininkyste, valdantis 320 ha žemės.
Šiuolaikinės bitutės nėra piktos
Bites laiko šimtai Utenos regiono gyventojų, tačiau Utenos rajono Užpalių seniūnijos Skardžių ūkio dydis yra sunkiai įsivaizduojamas. Gražinos ir Gedimino Skardžių bei jų sūnaus Edgaro ir jo žmonos Eimantos ūkyje esama apie 2000 bičių šeimų, surenkančių medų iš Utenos, Rokiškio, Kupiškio ir Anykščių rajonuose augančių medingų augalų.
„Tam, kad mūsų bitutės galėtų sunešti kuo įvairesnės augmenijos medų, mes bendradarbiaujame su Lietuvoje dirbančiais ūkininkais, kurie mums leidžia įrengti bitynus įvairiuose jų laukuose. Kitose šalyse labai dažnai taikoma praktika, kad ūkininkai netgi atlygintinai bendradarbiauja su bitininkais, kad šie atvežtų savo bitutes prie jų medingų augalų pasėlių, nes jos apdulkina augalus ir padidina derlių. Todėl jau ir mūsų ūkininkai įžvelgia, kokią naudą duoda bitės, skambina, kviečia atvežti bitutes“, – ,„Aukštaitiškam formatui“ pasakojo G.Skardžiuvienė.
Pasak bitininkės, jos pačios tėvelis ir jos vyro senelis buvo bitininkai. Vyresnieji Skradžiai džiaugiasi, kad ir jų sūnus su šeima taip pat užsiima šiuo amatu. Bitininkauti mokosi ir ūkyje padeda anūkai – Rytis Vėjas ir Vakarė Urtė.
Skardžių bitynas yra modernizuotas, vienas didžiausių Lietuvoje. „Tačiau visiškai nesvarbu, ar tu turi tik kelis avilius, ar tūkstančius jų, – kiekvienai bitelių šeimynai privalai skirti tiek pat dėmesio, – kalbėjo G.Skardžiuvienė. – Augalų vegetacijos metu reikia nuolat lankyti bitynus, kartais net ir tą pačią dieną į tą patį bityną važiuojama kelis kartus. Jeigu augalų žydėjimo metu nesuspėsi pasirūpinti avilyje gyvenančiomis ir dirbančiomis bitėmis, jos gali išsispiesti ir neprinešti medaus. Bitutės ir augaliukai nelaukia, todėl kyla didelių iššūkių suspėti viskuo pasirūpinti laiku“, – kalbėjo G.Skardžiuvienė.
„Vasaros sezono metu mūsų dienotvarkė labai primena bitučių darbą avilyje. Mes turime suspėti ne tik pasirūpinti bitėmis, bet ir medų išsukti, sufasuoti, sandėliuoti ir dar atlikti daug kitų darbų“, – dėstė bitininkė.
Skardžių bitininkystės ūkio modernizuotas pastatas su įvairiais medaus ir kitų bičių produktų apdirbimo cechais yra įsikūręs Utenos rajone, Užpalių seniūnijos Mikėnų kaime.
„Šiuo metu, kaip ir tikriausiai daugeliui stambių Lietuvos įmonių, didžiausias iššūkis mums yra darbo rankų trūkumas. Mes galime įdarbinti 10 ir daugiau žmonių. Mūsų siūlomos darbo vietos yra ne tik bityne, nors ir ten drąsiai dirbame be tinkliukų, nes bitės nėra piktos, bet ir cechuose, kur kontakto su bitėmis iš viso nėra,- aiškino G.Skardžiuvienė. – Mūsų ūkis investuoja ir skiria daug laiko bičių motinų auginimui, kai kurios yra atsivežamos net iš užsienio, todėl bitės dabar visai kitokios, ne piktos, kaip būdavo anksčiau“.
„Labai džiugu, kad šiuo metu mes bendradarbiaujame su keliais Lietuvoje dirbančiais prekybos centrais: „Maxima“, „Rivona“, „Aibe“, kuriems tiekiame Aukštaitijoje mūsų bičių surinktą medų. Tačiau vis dėlto didžioji mūsų ūkio medaus dalis yra eksportuojama į užsienio rinką“, – sakė G.Skardžiuvienė.
Parduotuvėje – ūkininkų produkcija
Anykščių rajono Zaviesiškio kaime du ūkininkai – avininkyste besiverčiantis Žilvinas Augustinavičius ir braškes auginantis Adas Gabrilavičius atidarė ūkininkų produkcijos parduotuvę. „Aukštaitiškam formatui“ A.Gabrilavičius sakė, jog produkciją parduotuvei tiekia apie 20 ūkininkų bei mažų įmonių. Parduotuvės savininkai stengiasi, kad pirkėjas joje galėtų susirinkti visą pirkinių krepšelį, nusipirktų ir mėsos, ir pieno, ir duonos, ir daržovių.
„Dirbame turėdami viltį, kad parduotuvė pati save išlaikys. Neturėjome tikslo uždirbti milijoną, o tik palengvinti savo ir kitų ūkininkų produkcijos pardavimą“, – paklaustas apie ūkininkų parduotuvės finansinę grąžą, kalbėjo A.Gabrilavičius.
Jis savo ūkyje augina ir daržoves bei vaismedžius. Turi 30 arų atvirą braškyną ir 3 arų šiltnamį, skirtą braškėms. Dabar statosi naują 10 arų šiltnamį. Anykštėnas neplanuoja išplėsti ūkį tiek, kad produkciją turėtų pardavinėti didmenininkams. „Geriau mažiau ir kokybiškai, negu daug ir bet kaip“, – ūkininkavimo filosofiją atskleidė A.Garbilavičius.
Susivienijo mėsai realizuoti
Zarasų rajone veikia mėsinių galvijų augintojų kooperatyvas „Sartų lankų jautiena“. Į kooperatyvą yra susivieniję 9 ūkininkai – veislinių mėsinių galvijų angusų augintojai. Kooperatyvo valdybos pirmininkas Gintaris Petrėnas „Aukštaitiškam formatui“ sakė, jog jo vadovaujamo kooperatyvo nariai laiko nuo 10 iki 200 angusų, o ūkiai išsibarstę po visą Zarasų rajoną. Sartų vardas kooperatyvo pavadinime pasitelktas kaip žymiausias Zarasų rajoną garsinantis prekinis ženklas.
Kooperatyvo nariai galvijus augina atskirai, o jungtinė įmonė jiems padeda realizuoti produkciją. Kooperatyvas turi skerdyklą. Pasak G.Petrėno, kooperatyvo produkcija parduodama kavinėms ir mažoms parduotuvėms.
Kooperatyvas įkurtas 2015 metais. Paprastai per parą paskerdžiamas tik vienas galvijas. Angusai auginami apie 18 mėnesių, o iš vieno galvijo gaunama nuo 240 iki 320 kilogramų skerdienos.
Karves melžia robotai
Tėčio Danieliaus Gražio ūkyje dirbanti Sandra Gražytė Vainorienė, „Aukštaitiško formato“ pakalbinta apie karvių melžimo robotus, dėstė, kad į melžimo robotizavimą nebereikia žiūrėti kaip į stebuklą – daugelis didesnių ūkininkų robotus jau yra įsigiję.
Karvės Gražių ūkyje, esančiame Molėtų rajono Giedraičių seniūnijoje, melžiamos individualiu režimu, jutikliai leidžia robotui atpažinti kiekvieną gyvulį, o į melžyklą karvės viliojamos jauku.
Pasak S.Gražytės Vainorienės, kai kurios karvės per parą melžiamos ir penkis kartus. Ūkininkai turi 185 melžiamas karves. Jie patys užsiima ir gyvulių selekcija, o vis gerinant veislę pasiekta, kad karvės gali sverti 800-900 kilogramų ir per parą duoti per 50 litrų pieno.
Pieno supirkimo kaina retai perkopia 50 centų už litrą, tad likti pienininkystės rinkoje šiais laikais įmanoma tik į rinką tiekiant didelius kiekius. Tiesa, S.Gražytė Vainorienė kalbėjo, kad vargu ar smulkių ūkininkų reikia gailėti. „Jeigu tu prieš 20 metų turėjai 5 karves ir vis dar tebeturi 5 karves, kažin ar į tokį kiaurą maišą yra verta kišti“, – kalbėjo ūkininkė.
Ūkyje – smidrai ir grybai
Kotryna ir Algimantas Meidai prieš kelerius metus Anykščių rajono Traupio seniūnijos Alūkėnų kaime nusipirko sodybą, prie kurios yra 2,2 ha žemės. Jaunai šeimai norėjosi užsiimti žemės ūkiu, o pačios veiklos profilio Meidai ieškojo, būdami apriboti nedideliu turimos žemės lopiniu.
Pirmiausia Meidai įveisė beveik 2 ha smidrų plantaciją. Smidrams reikia daug rankų darbo, pasak K.Meidės, pora mėnesių būna labai darbingi, o per derliaus nuėmimą reikia bent aštuonių žmonių. Pernai smidrus Meidai tiekė jau ir į prekybos centrus, nes patiems užsiimti jų realizacija laiko nebeliko. K.Meidė, „Aukštaitiško formato“ paklausta, ar jos šeima galėtų išgyventi iš 2 ha. smidrų plantacijos, sakė: „Jeigu būtume tik dviese – manau, taip. Bet mes turime du vaikučius, tad keturiems asmenims šiek tiek trūktų“, – dėstė ūkininkė.
Kitas Meidų ūkio profilis – šitaki grybai. „Pažiūrėjau „youtube“, kaip juos auginti. Ir 2020-aisiais skynėme pirmąjį derlių. Nelabai tikėjau, bet užaugo“, – sakė K.Meidė. Savo grybus ūkininkai valgo patys, šiek tiek jų tiekia į Anykščių ūkininkų krautuvėlę, nuveža į turgų.
Šitaki grybai auginami ant lapuočių medžių rąstelių – į medyje padarytas skylutes įterpiamos sėklos, skylutės užtepamos vašku ir metams paliekamos kolonizuotis. Šitaki grybus galima vartoti kaip įprastinius miško grybus, tačiau internete galima pasiieškoti ir įmantresnių receptų. Kilogramas šitaki grybų kainuoja 20-30 eurų.
K.Meidė sakė, kad vienais metais šalia namų augantis ąžuolas subrandino didelį gilių derlių – šeimyna jas rinko, gamino ir realizavo gilių kavą.
Augina ateities maistą
Jolanta ir Viktoras Trečiokai Ignalinos rajone, Dūkšte, turi svirplių fermą. J.Trečiokienė „Aukštaitiškam formatui“ sakė, jog kol kas ferma yra kūrimo stadijoje ir ūkininkai svirplių dar nerealizuoja – juos valgo patys ir dovanoja.
Pasak ignalinietės, 100 g svirplių atstoja kilogramą jautienos ir kilogramą lašišos kartu sudėjus. Juose yra baltymų, geležies, vitamino A, B 12, mažai riebalų, angliavandenių.
Trečiokai valgo skrudintus svirplius, o parduotuvėse parduodami džiovinti svirpliai ir svirplių milteliai.
Ūkininkė dėstė, kad Lietuvoje yra daug svirplių ūkių, jų šeimos ūkis buvo jau 32-asis. Tačiau kiti svirplių augintojai kažkodėl stengiasi apie savo verslą viešai nekalbėti, todėl ir susiformuoja nuomonė, kad svirpliai yra tarytum kokia retenybė.
Svirpliai deda kiaušinius. Užauga vabzdys per 5-6 savaites. „Maitiname lietuvišku svirplių maistu, kurį gamina „Kauno grūdai“ ir „Kėdainių grūdai“,- dėstė J.Trečiokienė.
Pasak jos – svirpliai yra ateities maistas, džiovintais svirpliais labai patogu užkandžiauti kelionėse. Svirpliai dėl didelės energetinės vertės labai tinka sportininkams.
