Ukraina gedi Charkivo prekybos centre po raketos sprogimo sudegusių pirkėjų

Eldoradas Butrimas, Specialiai iš Charkivo

„Mano 36 metų sūnus Aleksandras dirbo toje pamainoje, tarp sužeistų jo nėra. Mudu su žmona skubiai ką tik grįžom iš kito miesto, ir atskubėjau. Žmona neturėjo drąsos ateiti ir žiūrėti į pelenus, ji pasiligojo. Aleksandras – vienintelis mūsų vaikas, širdis plyšta iš skausmo. Manęs neima į frontą dėl amžiaus, o taip norėčiau juos visus iki vieno, visus. Jie išgamos, ne vieta tokiems Žemėje“, – pasakė Aleksandras Diačenka.

Šį šešiasdešimtmetį vyriškį sutikau prie statybinių medžiagų parduotuvės „Epicentras“ kitą dieną po to, kai į ją atskridusios dvi priešo raketos sukėlė pražūtingą gaisrą ir iššaukė gedulą visoje šalyje. Sukrėstas Charkivo meras Igoris Terechovas apkaltino Rusiją pradėjus genocidą – Charkivo gyventojų naikininimą.
„Epicentrą“ galima sulyginti su Lietuvoje populiariu prekybiniu „Senukų“ tinklu. Tai pats didžiausias prekybinis statybinių medžiagų bei įrankių tinklas Ukrainoje, turintis 73 parduotuves. Keturios parduotuvės buvo sunaikintos karo pradžioje, tačiau žmonių jose nežuvo, nes buvo uždarytos.
Pastaroji diena asmeniškai ir mane labai sukrėtė. Mat fotografuojant degantį pastatą, policininkai garsiai sušuko, jog skrenda dar viena raketa ir visi turim per keliolika sekundžių pasislėpti. Rusai specialiai pradėjo leisti pakartotinas raketas tam, kad nužudytų pagalbon atskubėjusius gelbėtojus ir medikus, ir tai jau nutiko ne kartą.
Išgirdę pranešimą apie raketą, šalia buvę žurnalistai, gelbėtojai, medikai ir policininkai pasileido bėgti slėptis už gretimų pastatų. Po pusvalandžio toks pranešimas pasikartojo, ir vėl visi rekordiniu greičiu persigandę puolėm bėgti.
Abi raketos, pralėkusios pro mus, nusileido į kitus taikinius. Viena nukrito į centrinį parką, kur tuo metu buvo daug žmonių, tačiau, laimei, nesprogo. Antra raketa sprogo ir paliko trijų metrų gylio duobę bei sužeidė 25 praeivius miesto centre, visiškai šalia gyvenamų namų, kurių pirmame aukšte veikė pašto skyrius, kirpyklos, kavinės, parduotuvės, stomatologijos klinika.
Išgyvenau šoką, nes susprogdintoje „Epicentro“ parduotuvėje ne kartą pats lankiausi, o centre sprogimas įvyko vos 200 metrų nuo namo, kuriame gyvenu. Ne kartą lankiausi tiek tame pašto skyriuje, tiek kavinėse.
Kiek tiksliai žmonių tragedijos metu buvo 13 tūkstančių kvadratinių metrų „Epicentre“, ir kiek žuvo, kol kas nežinoma. Ugnį pavyko užgesinti po šešiolikos valandų, o gelbėtojai kol kas ištyrė ir išvalė tik trečdalį patalpų. Pirmadienio ryte, po pusantros paros paieškų, buvo rasti 16-kos žuvusiųjų palaikai, dar vienuolika asmenų yra laikomi dingę be žinios. Spėjama, kad galėjo būti pirkėjų vienišių, kurių artimieji nepasigedo ir neieško.
Ekspertai nustatė, kad „Epicentre“ žmones pražudė nuotoliniu būdu valdomos raketos, kurios į taikinį pataiko ne didesne, kaip 10 metrų paklaida, o tai įrodo, kad civiliai buvo žudomi tikslingai. Tragedija įvyko truputį po 16 valandos, gan tolokai nuo centro – ties Kijevo bei Šiaurės Saltovkos mikrorajonų susikirtimu. Porą šimtų metrų tolėliau nuo prekybos centro yra sankryža, kurioje pasukus kairėn eina kelias tiesiai į Lipcių gyvenvietę, esančią už penkiolikos kilometrų, kurią okupantai siekia užimti ir kur vyksta aršūs mūšiai.
Išgirdau, kaip į tragedijos vietą atvykę du žurnalistai ukrainiečiai svarstė – gal iš supermarketo buvo vežamos statybinės medžiagos Lipcių įtvirtinimams, bet kam sprogdinti dieną, esant pirkėjams? Į minėtą pokalbį įsiterpti nespėjau, nes tuo metu policininkai garsiai sušuko – „skubiai bėkit slėptis – į mus lekia dar viena raketa“.
Tai išgirdę gaisrininkai, policininkai, medikai bei žurnalistai didžiuliu greičiu strimgalviais puolė bėgti į kiemus už artimiausių pastatų. Charkivas nuo Rusijos sienos yra nutolęs tik 30 kilometrų, o nuo Belgorodo miesto, iš kurio dažniausiai vyksta apšaudymai, raketos atskrenda per vieną-dvi minutes.
Tą dieną raketos skriejo ne iš Belgorodo, bet iš lėktuvų. Ukrainos oro erdvės žvalgyba nuolat informuoja, kai į orą pakyla raketų nešėjai, ir Charkive tada iš karto pasigirsta pavojaus sirenos. Iki už penkių šimtų kilometrų esančio Kijevo ar už tūkstančio kilometrų esančio Lvivo raketos skrenda 5–10 minučių, o tuo tarpu Charkive jos neretai sprogsta po keliolikos ar keliasdešimt sekundžių, nespėjus suskambėti pavojaus sirenoms.
Tą kartą raketa pro mus vien praskrido ir trenkėsi į centrinį Charkivo parką, bet laimei, nesprogo ir kraujo nepraliejo. Netoli manęs už sandėlio slėpėsi ir trys vaikinai su apsaugininkų uniformomis. Užklausius paaiškėjo, kad jie iš kito, vos už penkiasdešimt metrų esančio maisto bei rūbų supermarketo.
„Kai pagalvoju, jog raketa galėjo nuklysti ir pataikyti į mus, apima šiurpas, jaučiuosi, lyg būčiau antrą kartą gimęs. „Epicentro“ darbuotojai pas mus ateidavo pavalgyti, su kelias šnekteldavau, kartu parūkydavome, sunku suvokti, kad jie galimai sudegė“, – pasakė vienas apsaugininkas, paprašęs jo ir draugų nefotografuoti.
Grįžus prie ugnyje paskendusio pastato, po pusvalandžio vėl pasigirdo pranešimas visiems slėptis, tad gelbėtojai vėl gavo mesti darbą bei bėgti kartu su žurnalistais. Išgirdęs policininkų pokalbį, kad ketvirta raketa sprogo centre esančioje Mokslo gatvėje, suklusau, nes ten ir aš esu apsistojęs.
Važiuojant mašina kylančių dūmų centre nesimatė, tačiau vaizdas įvykio vietoje buvo šiurpus. Gatvėje žioėjo trijų metrų gylio ir dešimties metrų pločio duobė, o iš šalia esančio penkiaaukščio gyvenamo namo langų rūko dūmai. Tikrumoje name neliko nė vieno lango, jie išdužo ir gretimuose namuose abejose gatvės pusėse.
Jei bomba būtų pataikiusi į minėtą namą, jo griuvėsiai būtų palaidoję nemažai asmenų. Laimei, buvo šeštadienio vakaras, ir pirmame aukšte esančiame pašte buvo vos keli žmonės, o kirpykla ir siuvykla nebedirbo.
Kitoje gatvės pusėje esanti stomatologinė klinika irgi nebeveikė, o šone esančios kavinės lankytojus nuo sužeidimų apsaugojo du dideli medžiai. Sunkiausiai sužeistas buvo trylikametis berniukas, kuriam skeveldra pataikė į kaklą, ir medikai jo būseną vertina kaip kritišką. Dar 23 žmonės patyrė lengvesnius sužeidimus.
Norėjau pakalbinti mediko tvarstomą moterį, tačiau tuo metu dar kartą pasigirdo šauksmas bėgti nuo atskrendančios raketos, ir akimirksniu gatvė ištuštėjo. Raketa šį kartą pro Charkivą vien praskriejo ir sprogo Lipciuose – ten, kur nerimsta mūšiai.
Kol kas rasti 16 asmenų palaikai, tačiau tik trijų asmenybes buvo įmanoma nustatyti pagal išorinius požymius. Visi kiti sudegė tiek, jog tapatybei nustatyti reikia DNR tyrimų, o iš susirinkusių giminaičių mėginiai buvo imami specialiai pastatytoje palapinėje. Kiek iš viso žuvo žmonių, kol kas nėra žinoma. Artimieji ieško vienuolikos namo negrįžusių pardavėjų bei pirkėjų.
Visos nuolaužos bei pelenai yra vežami į mašinų stovėjimo aikštelę, kur ekskavatoriai ir traktoriai metalines konstrukcijų dalis stumdo į vieną krūvą, o likusius pelenus darbuotojai perkasa kastuvais, ieškodami kad ir pačių mažiausių žmogaus kūno liekanų. Pagal jas tikimasi nustatyti žuvusiojo ir visiškai sudegusio žmogaus tapatybę.
Merija pirmadienį paskelbė Charkive gedulo dieną, tautinės vėliavos turi būti pusiau nuleistos ir perrištos juodais kaspinais. Nuo pat ankstyvo ryto vėl aidi oro pavojaus pranešimai, ir niekas negarantuoja, kad gėles į tragedijos vietą nešantys miestiečiai nežus nuo naujų okupanto atakų.