Uteniškių dailininkų drobėse –Aukštaitijos šviesa

Praeitą savaitę Anykščių menų centre, Angelų muziejaus parodų salėje atverta ir iki gruodžio vyks Utenos apskrities dailininkų tapybos paroda „ART’U“, kurioje eksponuojama daugiau nei dvi dešimtys piešinių.
Darbai sukurti prieš porą metų Utenoje vykusio apskrities dailininkų plenero „Menas mieste – miestas mene“ metu ir saugomi Utenos kraštotyros muziejaus lobyne.

Aukštaitija – aukštų kalvų, šviesių šilų, gausybės ežerų kraštas, tad neatsitiktinai kone paslaptingiausiame parodos paveiksle – Giedrės Bulotaitės-Jurkūnienės darbe „Žuvies šėrimas“ tarsi paslaptinga senmotė, balta skara užsigobusi sodžiaus moteris duonos trupiniais maitina aplinkui ją nardančias žuvis.
Audronės Krikščionaitienės drobėje „Valtys ūke“ – ežerų mėlyje išsiliejančios dvi suglaustos valtys, Olgos Meškuotienės piešinyje balzganos ūkų paslapties apgaubtas, padangėje spindintį saulės rutulį vangiai atspindintis Vyžuonaičio ežeras. Vandenų temą dar papildo ir Algirdo Gaižausko „Lelijos“. Dauniškio ežeras, jo atspinčiai, smiltėtos pakrantės pušys.
Dainiaus Galiausko drobėje nutapyta Utenos Kankinių Karalienės koplyčia. Šią koplyčią Aleksandras Žemaitis, kilęs iš Butėnų kaimo, pastatė Kančių kalnelyje ten užkastų pokario laisvės karių ir jo mylimo brolio Jono Žemaičio Maumedžio atminimui.
Justino Krasucko piešinyje – elegantiška arka besipuikuojantis tiltelis per Vyžuonos upelaitę.
Įspūdingame, kelių kompozicijų Laimos Kriukelienės piešinyje driekiasi istorinis Sankt Peterburgo – Varšuvos traktas – Aukštaitijos plentas, kuriuo atrieda dar vyskupo Antano Baranausko laikų diližanas, pašto karieta, kuri ne tik laiškus, pašto siuntas, bet ir keleivius gabendavo. Būsimas vyskupas, poetas, žymiausias anykštėnas tokia karieta Peterburgo link į mokslus, o iš ten atgal į tėviškę per Uteną keliaudavo.
Utenos bažnyčios varpinės ažūras, palinkęs senųjų kapinių metalinis kryžius (dailininkė Dalia Puodžiukienė), nuo tvirto raudonų plytų mūro aukštyn kylanti Utenos Dievo apvaizdos bažnyčia (dailininkas Gintaras Gesevičius).
Ant žemę simbolizuojančio spalvingo rutulio pasilipęs trimituoja Utenos bažnyčios šv. arkangelas Mykolas, tarsi į poeto Alfonso Nykos-Niliūno eilėraštį apie paskutinįjį teismą atsilieptų. Juk, kaip rašoma poeto eilėraštyje, tuomet į Utenio aikštę susirinkę dievop iškeliauti panorę uteniškiai sužinojo, kad teisėjo nebus ir patiems teks savo nuodėmes išpažinti bei pasverti (dailininkė Aurina Paškevičienė).
Mielas Utenos senamiesčio, buvusios Rinkos aikštės kampelis (Nijolės Trinkūnienės paveiksle), pranašingai kranksintis juodas varnas: „Nesirūpink, klestės tavo miestas“ – karūnuotą galvą pasirėmusį kunigaikštį Utenį raminantis (dailininkė Živilė Kairytė), gal net ir Utenos stoties kuosas išbaidęs paslaptingas, skrybėlėtas, skeldėjančiu ąžuolo skobtu veidu, keista figūra dievaitis Paukščių gaudytojas (dailininkas Romaldas Pučekas).
Anykštėnus dailininkus paslaptingu diptiku „Verpstė“ parodoje reprezentuoja Giedrė Leitonė, liaudies raštais spindintį kūrinį „Žvaigždė vakare“ Jolanta Žalalienė sukūrė sekdama poeto Antano Miškinio eilėmis. Moderniomis paslaptimis dvelkia anykštėnų Aurelijos Kairytės-Smaliauskienės, Audriaus Markūno, Daivos Miškinienės piešiniai, puikūs ir Eugenijaus Nalevaikos, Rimvydo Kvyklio, Audriaus Markūno, Linos Praudzinskaitės paveikslai.