Gydytoja Jolanta Trinkūnienė pataria tėvams atidžiai stebėti savo vaikų elgesį, pastebėjus pirmuosius galimo suicidinio elgesio simptomus, nedelsiant imtis veiksmų.Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Iš gyvenimo vis dažniau nutaria pasitraukti Lietuvos jauniausieji – vaikai ir paaugliai, dar nesulaukę pilnametystės, tačiau dažnais atvejais jau spėję patirti tokius gyvenimo išbandymus, apie kuriuos kiti suaugusieji nesusapnuotų net savo baisiausiuose košmaruose.
Šį kraupiausią, o kartu ir greičiausią problemų sprendimo kelią kasmet pasirenka apytiksliai 25–30 nepilnamečių, o savižalos atvejų yra fiksuojama keleriopai daugiau. Apie tai, kokie yra pagrindiniai požymiai, įspėjantys apie suicidinio elgesio pavojų, ir kaip derėtų elgtis tokio asmens artimiesiems, pasakoja gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatrė, Santaros klinikų filialo Vaikų ligoninės Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriaus vedėja Jolanta Trinkūnienė.
Kiekviena priežastis yra svarbi
Visame pasaulyje jaunuolių savižudybės yra pagrindinė šios amžiaus grupės žmonių mirties priežastis, kurią dažniausiai nulemia ne vienas, o keli veiksniai.
Neretai atmosferai, nepalankiai vaiko augimui, didelę įtaką daro įvairios krizinės situacijos šeimoje: tėvų skyrybos, girtavimas ar net išvykimas gyventi svetur. Vaikas pradeda jaustis vienišas ir atstumtas, dėl šeimos iširimo kaltina save, todėl įvairiais būdais save žalodamas jis pasąmonėje bando išsaugoti šeimą. „Juk vaikui sąmoningai apsinuodijus ir atsidūrus reanimacijoje, prie jo dažniausiai atsiranda ir juo rūpinasi abu tėvai, todėl suicidinis elgesys tokiais atvejais naudojamas kaip įrankis, kad tik visa šeima išliktų kartu“, – pasakoja J. Trinkūnienė.
Kita neatsiejama savęs žalojimo ar net savižudybės dalis yra patyčios. Kai kurie nepilnamečiai sunkiai adaptuojasi kolektyve, neturi glaudaus ryšio su savo draugais kaip kiti bendraklasiai, jaučiasi prastai ir nenori eiti į mokyklą – visa tai gali privesti prie suicidinių minčių ar ketinimų. Vaikų ir paauglių psichiatrė teigia, jog kai kuriais atvejais vaikui net nereikia išeiti į mokyklą, kad patirtų patyčias, nes kiti šeimos nariai iš jo tyčiojasi ir formuoja stiprius kompleksus nuo pat mažų dienų. Be to, neretai artimoje nepilnamečio aplinkoje pasitaiko smurto ar seksualinės prievartos ženklų, kai vaiką muša ar prie jo seksualiai priekabiauja tikras tėtis, patėvis, senelis ar dėdė. Visa tai žlugdo jauną asmenybę ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai.
Kiekvienas atvejis ir bandymas yra individualus, turintis visą paletę įvairiausių priežasčių, todėl pastebėjus pasikeitusį vaiko elgesį būtina išsiaiškinti jo priežastis ir ieškoti pagalbos.
Pirmieji pavojaus varpai
Kone visi vaikai turi paslapčių nuo savo tėvų – kai kurie rašo dienoraščius, kiti nuolat naršo internete ar savo mobiliajame telefone, tad dauguma tėvų tiesiog stengiasi neįkyrėti savo vaikui ir per daug neklausinėti apie jo asmeninį gyvenimą. Kaip bebūtų, tėvams svarbu domėtis tuo, ką vaikas veikia ne tik realiame, bet ir virtualiame pasaulyje, nes labai dažnu atveju tėvai nepastebi vaiko rankų pasibraižymų net iki pusės metų.
Visų svarbiausia yra pastebėti jau pačius pirmuosius simptomus: kai vaikas atsisako pietauti kartu su visa šeima, kai nebenori eiti į mokyklą, tampa liūdnesnis ir užsidaręs savyje – jau tuomet būtina sunerimti, o ne laukti, kol atsiras konkretūs veiksmai. J. Trinkūnienės teigimu, net ir tada, kai vaikas nenori išsipasakoti apie savo jausmus, reikia sugebėti su juo išbūti, išlaukti ir parodyti, kad jis yra mylimas ir apsuptas rūpestingų artimųjų, besąlygiškai norinčių jam padėti. Dažnai tokie įkyrūs ir pasikartojantys klausimai kaip „kas tau nutiko?“ ar „kodėl tu toks paniuręs?“ tik atitolins paauglį nuo tėvų, todėl tokiose situacijose tėvai turi sugebėti kitais būdais paskatinti vaiką jais pasitikėti, o visų geriausia – nieko nelaukti ir prašyti specialisto pagalbos.
„Nepilnamečiai save žaloja impulsyviai, norėdami kažką gauti arba pagąsdinti tėvus, kurie supranta tai kaip vaiko manipuliaciją ir nekreipia didelio dėmesio. Tačiau vertėtų pagalvoti, jeigu vieną kartą elgdamasis impulsyviai vaikas neapskaičiuos savo veiksmų ir tas rankų pasibraižymas bus žymiai gilesnis ar net paskutinis… Būtent dėl to patariama tėvams rimčiau reaguoti į visus pokyčius ir veiksmus vaiko elgesyje“, – teigia gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatrė.
Pagalbos prašyti neturi būti gėda
Šiais laikais Lietuvos visuomenė yra vis daugiau šviečiama ir drąsinama nebijoti kreiptis pagalbos. Daugelyje mokyklų vaikai ir paaugliai yra supažindinami su šia tema, psichologai vaikšto po klases ir diskutuoja su mokiniais apie suicidinio elgesio priežastis bei pasekmes. Įvairios savižudybių prevencijos programos vyksta ne tik mokyklose, bet ir skirtingose bendruomenėse bei įstaigose. Ypatingai svarbų vaidmenį atlieka pagalbos linijos telefonu, dirbančios visą parą: „Jaunimo linija“, „Vilties linija“ ir kt.
Galima teigti, kad geriausia savižudybės prevencija yra kitų žmonių tiesioginė pagalba. „Pastebėjus nepilnamečio polinkį į savižudybę – nesvarbu ar tai vyksta mokykloje, ar šeimoje – visų pirma reikėtų ramiai pasikalbėti su vaiku, leisti jam suprasti, kad jis yra svarbus ir rūpi aplinkiniams. Ne tik vaikų tėvai, mokytojai ar psichologai privalo būti neabejingi, bet ir kiekvienas iš mūsų“, ¬– pataria J. Trinkūnienė.
