Valerijonui (Valentui) Senvaičiui – 90

Aukštaitijoje Laitelių kaime Viešintų parapijoje, rudenio gražiai nuspalvintų medžių apsuptoje sodyboje, 1934 metų lapkričio 15 dieną, deivė Laima ką tik gimusiam berniukui nulėmė gyvenimo kelią, kuris buvo itin vingiuotas, duobėtas, akmenuotas, „prabėgantis“ per pelkynus, sniegynus, miškus ir upes; kartais apšviestas vilties spinduliais… Bet… Deivė dar įspraudė į berniuko širdį tvirtą valią, kad nugalėdamas sunkumus nepalūžtų.
Elena (Tumaitė) Senvaitienė savo pirmagimiui sūnui parinko retą – Valerijono vardą, kuris jam tikrai pritiko.

Valerijus – iš lot. reiškė „būti sveikam“ ir tokiu vardu žmonės yra – LYDERIAI IŠ PRIGIMTIES; Jonas – iš hebrajų k. „dievas išklausė“ – žmonės tokiu vardu yra GERI ORGANIZATORIAI. Šeimoje ir artimoje aplinkoje Valerijoną dažniausiai vadino Valentu. Valentinas – iš lot. „gyvuojantis“. Valentinai – APSIGIMĘ LYDERIAI, MĖGSTA VISIEMS DARYTI GERA.

Gyvenimas parodė, kad iš tikrųjų Valerijonas (Valentas) yra LYDERIS, GERAS ORGANIZATORIUS, MĖGSTĄS DARYTI VISIEMS GERA.

Vaikystėje ir paauglystėje Valentukas darė gera mamai padėdamas šeimininkauti šešių hektarų ūkelyje, nes tėvas – puikus kalvis, mechanikas, buvo užsiėmęs savais darbais.

Valentukas tėvams rūpesčių nekėlė, mokėsi gerai. Pradžioje mokėsi Akmenos pradinėje mokykloje, po to Viešintų 7-metėje mokykloje, kurią 1950 m. baigė vienais penketais (dabar dešimtukais). Vėliau mokslus tęsė Viešintų vidurinėje mokykloje.

Darbšti Senvaičių šeima iki kolektyvizacijos gyveno pasiturinčiai. Viskas pasikeitė, kada ūkininkai buvo priversti „su džiaugsmu“ atiduoti žemę ir visą nekilnojamąjį turtą kolchozams (kolūkiams).

V. Senvaitis rašė: „…skrebai suvarė kaimo ūkininkus pas Ūžę (vėliau ištremtą) daužė, stumdė, kaišiojo šautuvų vamzdžius į burnas, kad pasirašytų sutikimą stoti į kolchozą… Tai gi mama Senvaitienė su vaikais Valentu ir Vytautu tapo „baudžiauninkais“ – kolūkiečiais. Tėvas dirbo Noriūnų MTS motoristu elektriku. Tą rudenį, rugsėjo mėnesį iš kaimyno Šinkūno klėties parsinešiau metinį uždarbį – abrakinę tarbą ant nugaros, kažkokių grūdų mešankos.“

Bet juodžiausios dienos prasidėjo nuo 1951 m. spalio 1–2 d. Pirmosios naktį, kaip rašo Valerijonas: „įvirto į virtuvę vyriškis su ilgu odiniu paltu ir skrebas su dideliu šautuvu. Ilgaploštis veikėjas, kaip vėliau sužinojome, buvo čekistas žydas Bronšteinas.“ Jie dar „ieškojo“ banditų, apžiūrinėjo kalvę ir kitas patalpas, o po to sėdėjo virtuvėje ir laukė nustatytos valandos (gal tai buvo trečia valanda) kai čekistas iš popierėlio perskaitė: „Jūsų šeima Ministrų Tarybos nutarimu yra perkeliama į tolimuosius Tarybų Sąjungos rajonus“.

Toliau Valerijonas rašo: „namuose maisto atsargų beveik neturėjome. Tvarte laukė savo baigties gerai nušertas „peniukšlis“, rūsyje buvo nemažai bulvių, keletas maišų rugių ir kviečių iš prieškolektyvizacinių laikų, bet, deja, nemaltų. Maisto kelionei parūpino kaimynai ir giminės (gerai, kad Bronšteinas neprieštaravo). Pirmiausia pas mus atbėgo tėvo sesuo Janina Skaudienė, ji atnešė keturis kepalus duonos ir gerą pusmaišį antaninių obuolių, mamos brolis Juozas Tumas – paltį lašinių, kaimynai – miltų ir dar kai ko kelionei. Dundant vagonų ratams valgiau tuos obuolius su duona ir net dabar, po daugelio metų, jaučiu jų skonį.“

Po ilgos kelionės traukiniu, toliau jau upe baržomis su persikraustymais iš vienos į kitas, tupėdami tarp maišų, šalčio, sniego ir vėjo kankinami atsidūrėme Tomsko srities Verchnie-Kotsko Kurolino miškų ūkyje.

„Čia mūsų šeimą (kaip ir kitus lietuvius) apgyvendino Tomsko srities šiaurėje paslaptingoje taigoje „aukščiausios kategorijos“ barakuose. Ant gultų reikėjo gulėti dviese, net apsiversti buvo sunku“, – prisimena Valentas.

Lietuviai ūkininkai – nebūtų jie lietuviai – darbštūs žmonės!… Dirbo, taupė, po truputi susikūrė tam tikro lygio buitį. Po keleto metų tremtyje Senvaičių šeima jau buvo „turtingi“: turėjo namelį, kuriame ir žiemą buvo galima patenkinamai jaustis… Prie namo kopūstų laukelį ir kitokių ūkiškų gėrybių.

Valentas buvo jaunas, stiprus, su pusnynais ir šalčiu galinėjosi dirbdamas traktoriumi.

Valerijonas per žiemos šalčius ir pusnynus nuvažiuodavo dešimtis kilometrų. Pasitaikė ne vienas atvejis, kada galėjo sušalti, bet ryžtas užsidirbti pinigų studijoms suteikdavo jėgų. Dirbdamas net naktimis įvykdydavo ir gerokai viršydavo numatytus normatyvus. Buvo pripažintas geriausiu traktorininku visoje srityje. Apie jį rašė laikraščiai.

Nepaprasto užsispyrimo dėka Valerijonas sugebėjo 1958 metais įstoti į Tomsko miškų technikos technikumą, kurį 1962 m. baigė ir buvo paliktas ten dirbti dėstytoju. Dėstė Mašinų statybos braižybą. 1963–1964 m. studijavo Tomsko radioelektronikos institute.

1964 metais Valerijonas grįžta į Lietuvą. Čia tremtinių niekas nelaukė. Jis šiaip taip apsigyvena Garliavoje ir šiaip taip įsidarbina Garliavos remonto mechaninėje gamykloje. Dirba meistru, vėliau Techninės kontrolės viršininku. 1976–1991 m. Valentas sėkmingai dirba Respublikiniame pastatų rekonstravimo-projektavimo institute inžinerinių tinklų grupės vadovu.

Susikūrus SĄJŪDŽIUI, prasideda nauja, dvasiai ir jo visai esybei maloni veikla. Jis sukuria Sąjūdžio grupę savame institute ir dalyvauja Kauno miesto ir rajono Sąjūdžių veikloje.

1992 metais Valerijonas išrenkamas Kauno rajono Tarybos nariu. 1992–1995 metais dirba labai atsakingose Kauno miesto privatizavimo tarnybos skyriaus vadovo, vėliau viršininko pareigose.

1995 m. išrenkamas Kauno rajono meru. Dirbdamas šiose pareigose sprendžia daugybę įvairiausių, sudėtingiausių gamybos įmonių, švietimo įstaigų ir atskirų rajono gyventojų problemas, stengdamasis daryti visiems gera.

Merui puikiai sekasi bendradarbiauti su valstybės vadovais.

Valerijonas jau būdamas pensijoje atlieka daugybę visuomeninių veikų. Beveik kasmet organizuoja išvykas į Lenkiją pagerbti Soldino miške žuvusių Lietuvos didvyrių S. Dariaus ir J. Girėno.
Valius keliavo į Sibirą, lankė buvusias lietuvių tremties vietas, susitikinėjo su vietos valdžios atstovais, domėjosi tremtinių istorijomis, pasakojo vietiniams rusų inteligentams, kaip jų tėvynainiai priėmė ir prižiūrėjo perkeltuosius iš Lietuvos gyventojus.
Valerijonas aktyviai dalyvauja Kauno Anykštėnų draugijos Vaižgantiečių klubo veikloje. Iniciatyvinė grupė rūpinosi Vaižganto paminklo pastatymu Kaune.
Paminklui pastatyti lėšas skyrė Kauno miesto savivaldybė.
Vaižgantiečių klubo nario architekto Jono Lukšės iniciatyva, Valerijonui kaip klubo seniūnui aktyviai pritariant, buvo pasodinta Vaižgantiečių klubo alėja Virbališkių kaime Kauno rajone, kito aktyvaus vaižgantiečio Gvido Kazlausko sodyboje.
Kauno anykštėnai Vaižgantiečių klubo nariai beveik kasmet dalyvauja „Vaižgantinėse“ Malaišiuose, bei Pasaulio anykštėnų susibūrimuose Anykščiuose.

Gvidas Kazlauskas