Vasara, atostogos ir… taurelė konjako

Bandžiau vaizduotėje paimti vasarą įkaite, ją uždaryti kokiame nors klebonijos sandėliuke ir ilgai nepaleisti, kad niekur nepabėgtų, bent greitai nebėgtų, jei jau išliks „laisvėje“. Visai neseniai su bičiuliais iš mano bendraamžių kartos vieningai sutikome, kad mūsų vaikystės vasaros būdavo ilgesnės. Jų metu spėdavome ir miškuose uogų prisirinkti, ir kolūkyje padirbėti, ir dar pas gimines kur nors nuvažiuoti ir pavasaroti. O dabar? „Rytą atsikeli, išgeri vaistus, kažką dar spėji pasidarbuoti – o štai ir vakaras. Paskui išgeri vakarinius vaistus ir miegot“, – kažkas iš bičiulių pajuokavo. Gal su amžiumi ir bėgančiais gyvenimo metais trumpėja ir metų laikai? Ypač kai karameles ir šokoladą keičia visokios piliulės ir tabletės.
Ši vasara nei šiokia, nei tokia: tai užpuola tropiniai karščiai, išrengdami liaudį iki pažastų, arba staiga užklumpa rudeniška vėsa, verčianti žvalgytis aukštyn į debesis: bene paukščiai jau į pietus skrenda. Na, kokia ta vasara, bet ji pilna visokių švenčių, atlaidų, kermošių, susitikimų.
O aš, kada tik turiu kokią nors progą viešai pakalbėti, visada raginu žmones išlįsti iš savo telefonų ir kompiuterių ir gyvai susitikti su artimaisiais, su giminėmis, su bičiuliais bei pamatyti ką nors gražaus ir mielo, kad žiemai atėjus, būtų galima bent prisiminimų jaukume sušilti. Prieš kurį laiką buvau pakviestas į vieną miškų žalumos apsuptą sodžių, rodos, šalia Mikierių.
Ten manęs laukė nemažas būrys žmonių, kuriems ta vieta yra pats brangiausias žemės kampelis, nes čia prasidėjo šeimos šaknys. Palaiminau atminimui pastatytą koplytstulpį, ant kurio buvo išdrožinėti ne tik mūsų tikėjimo ženklai, bet ir Šimonių girios paukšteliai ir žvėreliai. Nuostabus darbas!
Bet dar buvo nuostabiau matyti ir jausti, kaip tos šeimos ir giminės nariai vieni kitų buvo pasiilgę, kiek jie visi turėjo kalbos: dideli ir maži. Toks jausmas, kad sodžius vėl atgijo, vėl jame girdisi žmonių šnekėjimas, vėl girdisi žingsniai, einantys per žolę, per pievelę – kaip vaikystės metais. Netrukus prabilo armonika, suskambėjo dainos, prasidėjo mielos ir bičiuliškos vaišės. Grįždamas namo, jaučiau tarsi pabuvęs tikruose žmonių bendrystės ir giminystės atlaiduose. Duok, Dieve, tokių atlaidų daugiau!
Mano parapijiečiai irgi bando suspėti su bėgančia vasara. Pasikalbu su vienu, su kitu – miela girdėti, kad ruošiasi kažkur išvažiuoti, pakeliauti.
Tada ir pačiam atsiranda svajonė sulaukti bent kelių laisvų dienų (šiaip pagal kanonus kunigams priklauso apie 30 dienų atostogų), atsitraukti nuo visų pastoracinių rūpesčių ir pabūti kažkur toliau nuo kasdienybės. Prisimenu, kaip teko padėti ruošti Alpių kalnuose atostogas Šv. popiežiui Jonui Pauliui II. Popiežius labai mėgo kalnus. Tad, galimybei atėjus, jis mielai atvykdavo arba į kalnuotą Abruzzo regioną, arba į Alpes, į Les Combes – nedidelį kalnų kaimelį, esantį Italijos Aostos regiono slėnyje, Šiaurės Italijoje.
Rodos, kad tai buvo 1997 metų vasara. Tada dar buvau studentas, atliekantis pedagoginę trečiųjų metų praktiką vienoje tėvų saleziečių ugdymo įstaigoje, kuri kaip tik ir rūpinosi popiežiaus atostogų vasarviete ir paties popiežiaus atostogomis kartu su Vatikano personalu ir saugos pareigūnais. Pamenu, kad prieš popiežiaus atvykimą visą savaitę tvarkėmės, ruošėme kambarius popiežiaus atostogų personalui, visokiems žurnalistams ir šiaip svečiams.
Mūsų vasaros namų kiemas prigužėjo visokių Vatikano ir Italijos policininkų, visokių prižiūrėtojų. Netrūko čia ir kinologų su savo šunimis, kurie mums buvo draugiški, bet iki tam tikros ribos… Na, pagaliau atėjo ir ta diena, kai mūsų namų futbolo stadione nusileido trys malūnsparniai, sukeldami dulkių debesis ir didelį vėjo gūsį – tokį stiprų, kad kai kurioms čia susirinkusioms seselėms vienuolėms nunešė jų galvos apdangalus ir dar blogiau – pradėjo kilnoti jų šventas „padalkas“. Žinoma, seselės suskubo tvarkytis: negi pasirodys taip „nepadoriai“ prieš popiežių? Bet viskas, tarsi užsakyta, išėjo puikiai. Sustoję į tvarkingą eilę, po truputį slinkome arčiau popiežiaus su juo pasisveikinti. Atėjo ir mano eilė. Kai buvau pristatytas, kad esu iš Lietuvos, popiežius Jonas Paulius II su manim pasisveikino lietuviškai: „Garbė Jėzui Kristui!“ ir paklausė, ar teisingai ištarė. O paskui mane apkabino ir palaimino. Tada prisiminiau, kad tai jau antras kartas, kai popiežius mane apkabina… Gal tai ir Dievo apkabinimas? Jį jaučiu, kai būna gyvenime labai sunku. Tada ateina į sielą lyg paguoda, lyg padrąsinimas.
Taigi, vasara – tai atostogų metas ne vien popiežiams, ne vien kunigams ir vyskupams, bet ir visiems. Na, o jei kartais nepavyktų kur nors išvažiuoti toliau negu tavo namai, turiu vieną patarimą, kuris atsirado irgi iš mano atsiminimų. Kažkada turėjau vieną savo nepaprastą kraštietę, vardu Nijolė. Ji buvo tokia nepaprasta ir išradinga, kad iki šiolei jaučiu, kaip man jos trūksta ir kiek dar visokių dalykų, visokių istorijų, nuotykių buvo galima iš jos sužinoti ir pamatyti. Deja, Nijolė jau iškeliavo iš šio pasaulio…
Taigi, kai ji buvo dar pakankamai sveika ir išradinga, sėsdavo į rajoninį autobusą, nuvažiuodavo į Anykščius, ten pasivaikščiodavo, o paskui lyg tikra bohemos dama tuometiniame „Puntuko“ restorane išgerdavo taurelę kilnaus armėniško konjako ir vėl grįždavo autobusu namo.
Kartą po tokios savo boheminės kelionės sutikta netoli Svėdasų bažnyčios Nijolė su aktoriška elegancija įkvėpė oro, lyg susižavėjusi kažkokia akimirka, šūktelėjo: „Šiandien jaučiuosi kaip Sokratas!“ Patiko man šis jos pasakymas. Jis išliko kaip dar vienas perliukas mano „auksinėje kolekcijoje“ kažkieno pasakytų žodžių ir frazių.
Todėl tikrai: jei kartais ir neišeina turėti gerų, ilgų ir tikrų atostogų, belieka kaip tai mano Nijolei nuvykti į Anykščius ir, elegantiškai išgėrus taurelę kilnaus gėrimo, pasakyti: „Ir aš jaučiuosi šiandien kaip Sokratas! O gal dar geriau…“ Manau, kad tikrai bus taip geriau negu nieko. Tik paskui nevairuokime išgėrę. Geriau jau pasinaudokime nemokamu rajono viešuoju transportu ir ramiai, mandagiai, niekam nežinant, niekam nieko nesakant ir niekam neįtariant laimingai sugrįžkime namo. Namo, kur dar liko šiek tiek vasaros.