Jonas Kadžionis – Bėda susirūpinęs: ar pavyks parašyti atsiminimų knygos „Per skausmo pelkes“ tęsinį. Autoriaus nuotr.
Mano rankose vėl nauja knyga – gerai pažįstamo žmogaus, legendinio Algimanto apygardos partizano Jono Kadžionio – Bėdos atsiminimai „Per skausmo pelkes”.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vos 300 egzempliorių tiražu išleistoje knygoje su pridėta autoriaus kalbų kompaktine plokštele autorius atvirai, kartais net naiviai, nieko nenutylėdamas, pasakoja apie savo gyvenimą nuo pat vaikystės, aprašo įvykius, priežastis, kodėl daugybė jaunų vyrų pasirinko ne nuolankią, baimingą vergo būtį.
Knygos pradžioje didžiu tikėjimu pasižymintis ir nuolat tai pabrėžiantis J. Kadžionis teigia, kad šiuos atsiminimus rašyti pradeda paprašęs Dangaus pagalbos 2001 metų gruodžio 8 – ąją, Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo šventėje. Vaizdingai aprašo gimtojo Piktagalio kaimo aplinką, mini daugybę vietovadžių – Pienios upelis, Beržytė, Klebelis, Piliakalnis, Paravelys, Lyčgalys, Balnapėlis, Stuburytė, Unšvalkis, Linmarka…
Poetiškai apylinkes aprašęs, pradeda pasakoti jau daugiau nei devyniasdešimt metų besitęsiančią savo gyvenimo istoriją. Augo gausioje šeimoje, linksmai ir palaimingai. Nors daug ko trūko, bet viltinga prigimtis nugalėdavo visus nepriteklius. Mokyklon eidavo dalydamiesi su seserimi pirštinių pora – viena ranka pirštinėta, o antra – šildoma užantyje. Gerai mokęsis, nors kartais ir į pamokas pavėluodavo, išdykaudavo, tačiau ketvirto skyriaus baigimo egzaminus išlaikė vien penketais. Mokytojas dviračiu atvažiavo pas tėvus prašyti, kad tokį gabų vaiką būtinai leistų į aukštesnius mokslus. O pirmūnas tiesiog drebėjo bijodamas, kad taip nenutiktų – mokytis tingėjo. Žinoma, pasiliko namie, nes pinigų mokslams tėvai neturėjo. Tikriausias išganymas buvo Lietuvos kariuomenėje tarnaujančio brolio Petro namiškiams užprenumeruotas žurnalas „Karys”.
Prasidėjo pokaris, palengva artėjo pilnametystė. Gyvenimas bėgo tėvų ūkyje, nešdamas tapsmo bernu nuotykius: pirmosios meilės buvo naivios, nuoširdžios, žeidžiančios – Anelė, Aliūnė, Danutė, Valiūnė… Broliai išėję partizanų keliu: Karolis žūsta didžiajame Juodgirio mūšyje, palaidojamas sodyboje, pastatomas kryžius. Gražiai knygos autorius rašo apie partizanus, panašiai taip, kaip ir daugelyje minėjimų, kuomet veteranui J. Kadžioniui – Bėdai būdavo suteikiamas žodis.
„Žmonės partizanus labai mylėjo ir gerbė. Jiems atiduodavo geresnį kąsnį, atskleisdavo visas paslaptis. Motinos sakydavo: „Mūsų dukterys tekės tik už partizanų. Žmonės aukojo save ir visą šeimą: leisdavo savo namuose įrengti partizanų bunkerius. Kaimo jaunimas dainuodavo tik partizanų dainas, nors už jas grėsė Sibiras, iš kurio dar niekas nebuvo grįžęs. Žodis „partizanas” turėjo magišką galią. Jis ištraukdavo mylimąjį iš mylimosios glėbio ir priešingai – vesdavo per pavojus ten, kur prireikdavo, net į pačią mirtį…”
Bandė registruotis, bandė vėl gyventi, tačiau nesiliaujantys persekiojimai vertė pasitraukti pas partizanus jau po to, kai sovietai ištrėmė šeimą. Stovyklavietė Papartynės miške, į svečius atėję Šimonių girios partizanai, tarp kurių buvęs Albinas Milčiukas – Tigras ir pats Algimanto apygardos vadas Antanas Starkus – Montė. Sovietinių kareivių ir skrebų siautimas, kautynės, kurių metu partizanams pavyko išsiveržti iš apsupties. Padėtis buvusi tokia beviltiška, kad vyrai buvo pasirengę geriau nusišauti nei patekti į priešų nelaisvę. Gelbėjo vado Montės patyrimas ir greitašaudis čekiškas kulkosvaidis BZ.
Bendražygių gretos retėjo: 1949 m. rudenį žuvus daugumai kovotojų, Algimanto apygardos nebeliko. J. Kadžionis tuo metu sutiko panašaus likimo moterį – Malviną Gedžiūnaitę, kuriai teko rinktis – arba kalėjimas, arba gyvenimas partizanų būryje. Meilė ir likimas. Kadangi nebuvo galimybių susituokti bažnyčioje, prisiekti dalyvaujant kunigui, jų jungtuvės įvyko abiem stojus Viešpaties akivaizdon, o priesaiką patvirtino bučiniu – savotišku antspaudu, lūpom palietę mažytį kryželį. Jaunavedžių kelias – tikriausia evangelinė persekiojamųjų klajonė. Vis pasisekdavo surasti prieglobstį, pagyventi jaujoje ar klojimų prėsluose bei ant tvartų įrengtose slėptuvėse ir, paklūstant įbaimintų žmonių prašymams, traukti toliau. Įspūdingas pirmųjų povestuvinių dienų aprašymas, kuomet pora glaudėsi dobilų prėsle. Poetiškasis J. Kadžionis tą prieglobstį, meilės namus pavadino „dobilų rūmais”. Pavykus surasti patikimų rėmėjų, išsikasė požeminę slėptuvę drėgname miške, netoli Dabužių. Tame Pušynėlio bunkeryje 1950 m. gruodžio 22 d., prieš pat Kalėdas, gimė jų sūnus Antanas. Po žeme kūdikis negalėjo gyventi, todėl jis buvo perduotas auginti patikimiems žmonėms.
Ko gero, knygoje trūksta nuotykių, veiksmo, net gilesnių pamąstymų, juk jų tiek suteikė Juozo Lukšos – Daumanto „Partizanai”, Liongino Baliukevičiaus – Dzūko ar A. Milčiuko – Tigro dienoraščiai. Ypač tekstas iškrenta iš ritmo, kuomet autorius pasakoja savo būsenas, kurias patirdavo vis nusivildamas jaunatviška meile. Tie išgyvenimai liejasi ir ilgais eilėraščiais. Mat J. Kadžionis partizanavo pačiu slogiausiu metu, kuomet pasiliko tik keletas partizanų, o jų aktyvi veikla buvo labai ribota ar net neįmanoma. J. Kadžionis tiesiog slapstėsi ir ieškojo, kur ir kaip prasimaitinti ar ilgesniam laikui prisiglausti. Bet toje istorijoje didis herojiškumas. Nuolat pasakojimą lydi mintis: nusišauti ar pasiduoti. Norisi gyventi, norisi būti laisvam…
Trileris baigiasi tūnojimu bunkeryje. Kas toliau, kokia perspektyva? Tokia pirmosios dalies pabaiga, žadinanti antrosios dalies laukimą. Kada bus antroji knyga? Dar nežinia. Ar pavyks partizaninio pasaulio mohikanui ją parašyti? O gal kas nors padės? Reikėtų pagelbėti – juk antroji knyga galėtų gimti ir padedant bendraautoriui.
Sulaukti aprašytos suėmimo dramos, pirmųjų nelaisvės mėnesių, žinios, kad nuteistas kalėti pusei amžiaus – 25 metams. Jausmo, kuomet dieną naktį riedančiais traukinais, krovininiuose vagonuose kartu su likimo bičiuliais buvo išgabentas į sovietinės imperijos Tolimuosius Rytus. Į tą „Gulagų archipelagą”.
Bylojo apie neįtikėtiną patirtį statant Omske naftos perdirbino įmonę, kur dirbantiems kaliniams mokėjo pinigais. Stebuklingai gerai mokėjo, net premijas skyrė, mat darbas buvęs labai skubus. Lagerių parduotuvėje buvo visko, tik degtinės ne. Jos atgabendavo į teritoriją nuolat įvažiuojantys vairuotojai . Būdavo smagiai pageriančių. Tačiau bausmių nesusilaukdavo. Izoliatoriuje palaiko girtą ir ryte varo darban. Gyvenimą sovietiniuose lageriuose sunku įsivaizduoti. Po sukilimų būdavo bylų peržiūrėjimai, visų juk neiššaudys, paleido didelę dalį kalinių. Tačiau „Bėda” malonės neprašė. Tai, pasak buvusio partizano, būtų buvęs nusižeminimas, savo principų išsižadėjimas.
Omske praleido 1955 – 1958 metus. Po to kalėjo Irkutske. Ten jį išnaudojo miško darbuose ir statybose. Dar kita vietelė – Mordovija, ten siuvo pirštines. Paskutiniai 6 nelaisvės metai praslinko Urale, Permės srityje – lygintuvų detalių gamykloje.
Su buvusiu Troškūnų klebonu, kun. Antanu Juška teko tose mirties stovyklose susipažinti. Tikra atgaiva buvę jų pokalbiai. Vėliau, kai kunigas jau buvo laisvėje, siųsdavo siuntinius, parašydavo. Grįžus po ilgų nelaisvės metų ir vėl apsigyvenus kartu, Malvina ir Jonas Kadžioniai susituokė jau pagal visas krikščioniškas tradicijas atokioje Švendriškės bažnyčioje.
Istorija tęsiasi. J. Kadžionis – Bėda susirūpinęs, kur link pasuks Lietuvos valstybė, ar bus gerbiamos, puoselėjamos tos vertybės, dėl kurių pokario partizanai kraują liejo. Susirūpinęs ir savo gyvenimo istorijos tęsiniu…
