Veiksmo savaitė be patyčių 2017 m.

Praėjusią savaitę visoje Lietuvoje buvo minima „Veiksmo savaitė be patyčių 2017 m.“ Prie respublikinės akcijos jungėsi ir Anykščių rajono vaikų darželiai bei mokyklos. Puikiai prisimenu, kaip prieš keletą metų Anykščių A. Baranausko pagrindinės mokyklos (tada, gal dar vidurinės) bendruomenė kiekvieną savaitės dieną ėjo į mokyklą vilkėdami vis kitos spalvos drabužiais, taip pabrėždami solidarumą vieni su kietais, mokydamiesi priimti kitą – silpnesnį, aktyvesnį, kažko stokojantį ar tiesiog nedrąsiai kamputyje susigūžusį vaiką, tarsi sakydami: „Būkim kartu, mes tokie patys vaikai…“

Ši akcija, pripažinkim, labiausiai nukreipta į vaikus ir paauglius – pažeidžiamiausią visuomenės grupę, tačiau „Savaitė be patyčių“ – tai ne vien moksleivių tolerancijos, pasitikėjimo, asmenybių ugdymo savaitė.
Jeigu jau mokyklose ar darželiuose vyksta tokios akcijos, man kyla vienintelis klausimas, ar ši akcija negalioja pedagogams? Ar patyčias mes, suaugę, suprantame tik kaip vieno moksleivio pasistumdymą su kitu? Ar patyčios, tai tik tada, kai klasiokas kitą klasioką „kur nors pasiunčia?“
Ugdymo įstaiga – tai bendruomenė, ne kalėjimas, kur „visi gyvuliai lygūs, tik kai kurie lygesni“. Pakraupau sužinojusi, kaip mokytojai (!!!) per pamokas leidžia sau vadinti moksleivius: „debilais“, „abeliais“ ir t.t. Kokią teisę turi pedagogas (!!!) visos klasės akivaizdoje iškratyti moksleivio kuprinę, ieškodamas kažkokios mokymo priemonės? Nežinau, gal „Savaitės be patyčių“ metu jis taip ir nesielgia, bet ši savaitė vyksta tik kartą per metus, tad laiko žeminti mokinius lieka pakankamai.
Jokiu būdu nestoju mokinių pusėn ir nevadinu jų dovanėle pedagogams, bet mokyklose tam ir dirba socialiniai darbuotojai, psichologai, kurie turi profesinių žinių, kaip vienokias ar kitokias problemas galima išspręsti.
Sutinku ir su tais specialistais, kurie teigia, kad vaikas į ugdymo įstaigas neateina iš džiunglių – mažas žmogutis auga šeimoje, ką ten mato, tokį pavyzdį ir kartoja.
Galbūt akcija „Savaitė be patyčių“ turėtų būti orientuota ne tik į vaikus ir paauglius, bet apskritai į visą visuomenę. Patyčias patiria ne tik vaikai, jų kasdien į darbus išeinantys tėčiai ir mamos irgi susiduria su tuo.
Psichologai sako, kad bent kartą patyčias darbe yra patyręs kiekvienas. Netgi statistika yra pateikiama: Europos kontekste Lietuva šioje srityje – per vidurį, darbe lietuviai patiria daugiau patyčių negu skandinavai, tačiau mažiau negu Pietų Europos šalių gyventojai. Lietuvos mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad trys ketvirtadaliai lietuvių yra susidūrę su gandais, apšaukimu kitų akivaizdoje, nepagrįsta kritika ar informacijos nuslėpimu, siekiant kolegos nesėkmės. Dar 3–5 proc. yra tapę sunkių patyčių, pasibaigusių rimtomis sveikatos problemomis, aukomis. Yra daugybė skirtingų priežasčių, dėl kurių suaugusieji nepagarbiai elgiasi su kolegomis. Dažniausiai puolantis asmuo pats stokoja pasitikėjimo savimi, negali susidoroti su jam skirtomis užduotimis, jaučiasi nepakankamai įvertintas, pavydi kolegoms kompetencijų ar karjeros pasiekimų – taip agresorius stengiasi nukreipti kitų kolegų dėmesį nuo neatliktų darbų ir pasirodyti esąs šaunesnis ar stipresnis negu yra iš tikrųjų. Kitaip tariant, tyčiojimasis jam yra būdas išlikti.
Psichologai tvirtina, kad patyčių poveikis nesibaigia kartu su darbo valandomis – skaudūs žodžiai ir mintys apie dienos įvykius bei išgyvenimus auką lydi iki namų, trukdo užmigti, normaliai atlikti kasdienius darbus.
Labai tikėtina, kad tokių darbe prikauptų emocijų lydima mama ar tėtis į namus parsineš pyktį ant jo išliejusio žmogaus. Tada „mama taps nevykėle, nesugebančia patikrinti vaiko pamokų, o tėtis – stuobriu, kuriam svarbu tik krepšinis ir patogus fotelis“. Vaikas tokioje aplinkoje irgi atsiims savo – negabus, nepaklusnus, nieko nesugebantis ir iš viso nieko gyvenime nepasieksiantis žmogutis.
Užburtas ratas? Taip!
Suaugusiems savus kompleksus galbūt reikėtų patikėti psichologui ar psichoterapeutui, o ne vyrui, vaikui, žmonai ar juos išlieti klasėje bei darbuotojų kolektyve. Kai vaikas matys pagarbius santykius tarp suaugusių žmonių, gal yra bent kelių procentų tikimybė, kad patyčios jam taps atgrasiu ir nepriimtinu dalyku.
O pabaigai norėčiau užduoti retorinį klausimą: „Kas mums suteikė teisę vieniems iš kitų tyčiotis…?“