Vėlinės – visų mirusiųjų pagerbimo diena: gyvieji aplanko artimuosius kapuose, uždega žvakučių. Manoma, jog tą dieną mirusieji taip pargrįžta pas gyvuosius. Tai viena populiariausių lietuvių švenčių, išlikusi iki šių dienų.
ėlių mėnesiu. Nuo seniausių laikų rudenį svarbiausia švente laikyta Visų šventųjų
diena ir Vėlinės. Visų šventųjų diena buvo skirta šventiesiems pagerbti, o
Vėlinės – mirusiuosius prisiminti. Abi šventės glaudžiai susijusios. Žmonės
tikėjo gyvųjų ir mirusiųjų bendravimu, pastarųjų pagalba savo artimiesiems. Buvo
tikima, kad žmogui mirštant atsiskiria jo vėlė, kuri vėliau bendrauja su
gyvaisiais juos nuolat lankydama. Mėgstamiausias dvasių lankymosi laikas – gūdus
ruduo. Tad ne veltui senovėje žmonės lapkritį vadino vėlių mėnesiu.
Tradicijos
Kiti kraštai Vėlinių taip rimtai nešvenčia, tad mūsų tradicijos labai
stiprios. Žmonės suvokia šios šventės prasmę, poreikį ją švęsti. Psichologiniu
požiūriu labai svarbu prisiminti, pagerbti savo protėvius, padėkoti jiems už
tai, ką mums davė. Kad jie toliau ramiai ilsėtųsi, turime būti darbingi, stiprūs,
ir aktyviai gyventi šiame pasaulyje. Reikia saugoti savo sveikatą, visais
įmanomais būdais tomis dienomis nesušalti, sveikai maitintis. Tai suvokdamas,
žmogus patenkina labai svarbų dvasinį poreikį, nes dvasia – žmogaus sveikatos
pagrindas.
Apeigos
Vėlinių išvakarėse buvo atliekamos kai kurios mirusiesiems skirtos apeigos:
šioms šventėms nuo seno būdavo pjaunamas avinas, o jo mėsa išdalijama
pavargėliams, kad šie melstųsi už mirusiuosius. Elgetos buvo tarsi gyvųjų ir
mirusiųjų tarpininkai. Po Vėlinių prasidedantis tamsos periodas žmogų veikia
neigiamai, ir jei ne kitų švenčių – Kalėdų, Naujųjų metų – laukimas, šis
laikotarpis žmogui būtų labai nykus. Tačiau šventė apskritai yra tam tikras
dvasinis ir fizinis žmogaus atsinaujinimas, nors Vėlinių šventė kiek kitokio
pobūdžio ir tas atsinaujinimas joje mažiau ryškus. Bet bendravimas su
mirusiaisiais, su anapusiniu pasauliu vienas svarbiausių šios šventės bruožų.
Valgis
Kadangi per vėlines būdavo šalti orai, žmonės stengdavosi sočiai pavalgyti.
Kai kuriuose etnografiniuose regionuose žmonės pasigamindavo iš ties įdomių
sočių ir sveikų patiekalų. Dzūkai vėlinėms pasiruošdavo saldienio. Iš grikinių
miltų užmaišydavo tešlą, į ją įpildavo vandens ir porą dienų paraugindavo. Po to
tešlą pasaldindavo ir iš jos kepdavo bandeles. Šios šventės proga būdavo
gaminami ir šaltanosiai. Jie būdavo daromi panašiai, kaip dabar gaminami
cepelinai, tik į tarkuotų bulvių tešlos vidų įdedant trintų aguonų ar kanapių.
Išvirti paplotėliai valgomi su pasaldintu aguonų pienu. Šie valgiai iš tiesų
gana archaiški.
Ugnis
Ugnis – daugelio švenčių, ritualų momentas. Ji ne tik skleidžia šviesą,
šilumą, suteikia viltį, bet kartu yra ir tarpininkė tarp mūsų ir anapusinio
pasaulio, tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Žvakės ugnis psichofiziniu požiūriu visuomet
žmogų veikė teigiamai. Ugnis – mūsų pasaulyje ir pačiame žmoguje vilties, geros
nuotaikos, susitelkimo, sveikatos, šviesos nešėja.
Tikėjimai
Manyta, jog tą dieną gimęs kūdikis užaugęs atsilankęs šermenyse gali pamatyti
vėlių – tikėta, kad mirusiojo siela prie palaikų būna tol, kol velionis įdedamas
į karstą ir išnešamas į kapines.
Per Visų šventųjų dieną žmonės stebėdavo aplinką ir iš įvairių reiškinių
spėliojo, kokie bus orai. Jei lapkričio 1-ąją lapai tebėra ant medžių, sakydavo,
jog ateinančiais metais puls ligos, metai bus nederlingi. Pirmas dvi lapkričio
dienas žmonės nedirbdavo jokių darbų, ypač vengdavo ką nors adyti, siūti ar
lopyti – priešingu atveju ėriukai, veršiukai ar kiti naminiai gyvuliai gimsią
margakailiai, lyg sulopyti.
Manyta, kad per Vėlines pavojinga vykti į kelionę, ginti gyvulius ar palikti
juos naktį lauke. Žmonės bijojo, kad klaidžiojančios sielos nepakenktų kelyje
sutiktiesiems.
Per Vėlines visada būdavo kūrenama pirtis. Išsimaudžiusi, vakare susirinkusi
prie stalo šeimyna melsdavosi ir valgydavo vakarienę tylėdama. Netyčia nukritusį
maistą palikdavo toms sieloms, kurių nebūdavo kam pakviesti, – taip pagerbdavo „klajojančias
vėles“, nesava mirtimi mirusius ir niekieno neprisimenamus žmones. Dar praėjusio
amžiaus pabaigoje buvo tikima, kad tokios vėlės prašydamos maldų per Vėlines
klaidžioja panamėmis.
Vėlinių naktį užklydęs į namus nepažįstamas pakeleivis būdavo gražiai
sutinkamas, nes tikėta, kad tai – vėlių pasiuntinys.