Velykinės žvakės šviesoje tegu nušvinta mūsų veidai

Buvau dar mokinukas, todėl dabar sunku prisiminti, ar tai buvo susapnuota, ar matyta kokiame nors filme toks vaizdas: per šviežiai suartą ir nedideliu rūku pasidengusią dirvą eina senyvo amžiaus vyras. Jo veide buvo matomas gilus susimąstymas, o rankose nešėsi skardinę dėžutę, iš kurios matėsi nedidelis dūmelis nuo žarijų, paimtų nuo bažnyčios šventoriuje užkurtos šventos, velykinės ugnies. Paskui tarsi viskas lyg sapne išnyksta. Pasilieka tik ši prisiminimų vizija. Kiekvieną kartą ją prisiminęs, tarsi matau, kaip jaukioje ir Velykoms sutvarkytoje kaimo troboje iš tų šventosios ugnies žarijų yra įkuriama krosnis, gaminamas šeimai valgis, sušylama, nes už lango dar ne taip šilta… Po kurio laiko, praėjus visoms velykinėms iškilmėms, visi sėdasi prie šventinio stalo, nukrauto liaudiškais valgiais. Į visų rankas, lyg mažas ir margaspalvis pavasario stebuklas, patenka margutis. Paskui visus pasiekia maldos, šypsenos, linkėjimai. Šventoje akimirkoje sutelpa ir gilus, ilgesingas atsidūsėjimas, primenantis, kad prie stalo jau kažko iš šeimos ir kitų artimųjų nebėra ir nebebus. Tas momentas – lyg kažkada gruodyje švęsto Kūčių vakarienės meto aidas, kurio gelmėje girdisi patys brangiausi vardai, o su jais kartu atmintyje atsiskleidžia mylimų veidų regėjimai.

Velykos yra ypatinga ir įvairiai išgyvenama iškilmė. Šiek tiek į šalį atidedant krikščionišką Velykų sampratą, lieka gamtos, žalumos atbudimas, lyg prisikėlimas kiekvienais metais iš naujo. Malonu stebėti, kaip iš žiemos šalčius iškentusio pumpurėlio skleidžiasi lapeliai, lyg medžio naujagimiai, o tuo tarpu po medžių šakomis, ypač pamiškėse, akį džiugina pirmieji pavasario žiedai, ant kurių jau matosi pačios drąsiausios bitės. Taigi net gamtoje galime pamatyti nuostabius prisikėlimo ženklus, kurie taip gražiai sueina į savitą Kristaus Prisikėlimo bendrystę. Jei dar kartą prisiminsime Kalėdas ir jų suvokimą iš religinės-istorinės pusės, tai iki šiolei dar yra abejonių ir diskusijų, kokiu gi metų laiku gimė Jėzus Kristus. Tačiau Kristaus Prisikėlimo metinis šventimas, pagal evangelijose išlikusias istorinių bei kalendorinių faktų detales, neabejotinai kalba apie pavasario metą, panašiu laiku, kai žydų tauta švenčia „Pesachą“ – Perėjimo iš Egipto nelaisvės į Pažadėtosios Žemės laisvę ir savimonę, kad žydų tauta, kaip ir kitos tautos, savo laisvės turi būti vertos ir kartu drąsiai jos siekti. Krikščionybė jau tuojau po Kristaus Prisikėlimo skatino žmones ne tik išpažinti Dievo Sūnų, bet ir drąsino siekti vidinės laisvės, kurios gyvastis eina iš prisikėlusio Dievo Sūnaus. Pats prisikėlimo faktas, nors jau daugybę amžių yra ir bandomas suprasti ne tik per teologinę, bet ir per mokslinę prizmę, vis tiek lieka paslaptimi ir stebuklu. O šio stebuklo esmė – tai visomis jėgomis žmogui neleisti, kad jo patiriamas skausmas, sielos ir kūno kęsmas nenustumtų žmogaus į blogį, bet skatintų dar didesnį norą gyventi ir branginti gyvenimą. Tai savotiškas Prisikėlusiojo iš mirties „namų darbas“, kuris tęsiasi ir tęsis iki tol, kol šioje žemėje gyvens bent vienas žmogus.

Šių metų Velykos turėtų būti gražios. Viltį stiprina vis šiltėjančios dienos ir raminančios sinoptikų prognozės. Nors kaip mūsų žmogiškas gyvenimas ir yra nepastovus, staigiai besikeičiantis, taip ir tie mūsų orai – jie nenuspėjami, lyg patys žmonės, kurie leidžia savo gyvenimo dienas bet kokiu oru. Tiesa, Velykos – tai šventė, kuri yra ramesnė ir savotiškai laisvesnė, negu Kalėdos, dusinamos besaikiu dovanų kiekiu. Kalėdų šventė dar pagrimuojama dažnai suvaidintomis gerumo akcijomis ir jų „makiažu“ televizorių ekranuose. Velykose to beveik nėra, todėl yra kažkaip tikriau, ramiau, laisviau. Gal todėl taip ir norisi šiame prabudimo laike daugiau įkvėpti pavasarinio oro ir prisiliesti prie šviežios žalumos. Norisi sieloje ir kūne prisikelti.

Mūsų bažnyčiose ir šalia jų šiomis dienomis vyko ir vyksta pasiruošimo velykinėms šventėms darbai. Visai neseniai, prieš Verbų sekmadienį, labai gražiai ir daug (beveik visą dieną) buvo padirbėta kartu su parapijiečiais Inkūnuose šalia bažnytėlės ir pačioje bažnytėlėje. Eilėje su velykinėmis talkomis laukia Andrioniškis, Viešintos, kiti mūsų parapijų miestai ir miesteliai. Tikriausiai nėra tokių veikiančių parapijų, kur nevyktų talkos, bažnyčių puošyba, šventorių tvarkymai. Tai tikri darbo ir jo bendrystės savotiški poteriai vietoje įprastinės maldos.

Paskui ateis metas ir dalis mūsų visuomenės dar prisimins kelią į savo parapijos bažnyčią. O aš ir mano broliai kunigai bandysime ir šiais metais drąsinti, kviesti, raginti nepamiršti ne vien gražiai pasitvarkyti savo šventinę išvaizdą ir aplinką, bet ir nepamiršti, kad yra dar toks visiems skirtas ypatingas reikalas – Dievo ir žmogaus reikalas, nuo kurio, jei šiandien kai kam ir pavyksta „nusimuilinti“, tai ateis toks metas, kad nebebus kur dėtis. O šiame reikale Dievas išimčių niekam nedaro, nes Dievo gyvenime nėra tokio „žmogiško pagudravimo“ kaip blatas ar privilegija.

Dar per Velykų nakties šventimą bus uždegta Velykų žvakė. Tai Prisikėlusio Kristaus ir Jo šviesos simbolis. Tad tegu Velykų žvakės šviesoje nušvinta ir mūsų veidai.