Viešpatį garbinanti procesija

Dalyvauti bažnytinėje procesijoje, būti vėliavnešiu ar altorėlio bei kaspinų nešėja nuo seno buvo ir yra didelė garbė, kurios nusipelnydavo ne kiekvienas. Nūnai dažnoje mažesnėje parapijoje maršalkos džiaugiasi suradę vos ne vos sutinkančių nešti vėliavas vyrų, nors Svėdasų kraštas nuo seno garsėjo bažnytinių iškilmių procesijomis.
Esama minčių europietišku pavyzdžiu įkurti, atgaivinti svėdasiškiuose kitados buvusią procesininkų broliją, sudarytą iš rimtų vyrų ir moterų, pasirengusių stropiai didžiosiose iškilmėse dalyvauti.

Senųjų tradicijų aidai

Pasak senolių, dar pačioje XX amžiaus pradžioje Svėdasų bažnyčia turėjo įspūdingą didžiulę Šv. Roko vėliavą, kurią iškėlę ant aukštų karčių nešdavo trys vyrai, pulkelis moterėlių laikydavo jos kaspinus. Kur ta vėliava pasidėjo – suplyšo, sunyko ar į kokį bažnytinio meno muziejų pateko – nieks nebežino. Nūnai svarbiausias ir seniausias procesijos reliktas yra bene dviejų metrų aukštumo baltu sidabru tviskantis kryžius, dar Svėdasų bažnyčios globėjos grafienės Liudvikos Marikonienės 1857 metais dovanotas: gotikiniais lietais ornamentais papuošti kryžmos galai, liekna Kančios figūrėlė, kaukolė su sukryžiuotais kaulais, o ant bumbulo išgraviruota liepsnojanti, perverta kalaviju širdis, tarp lauro šakelių vainikų ir dovanotoją menantis įrašas.
Kun. Kazimieras Girnius knygoje „Istorinės nuotrupos apie Svėdasų parapiją“ rašo, kad tai klebonas Antanas Lenkevičius apie 1904 metus Ukrainos mieste Žitomire nupirko ir atvežė bene tris dideles procesijos vėliavas – „ karūnas“: žalią, mėlyną ir raudoną, o iš Maskvos – puošnų baldakimą. Ilgakotės, klasikinės, su viršūnių skardiniuose bumbuluose besiritinėjančiais ir tarškančiais švino rutuliukais – „barškančios“ vėliavos galėjo būti įsigytos tuo pačiu metu. Tarpukariu įsigytos dar dvi šiuo metu procesijoje naudojamos istorinės vėliavos – ruda Šv. Pranciškaus trečiojo ordino – „Tretininkų“ vėliava su klūpančio Šv. Pranciškaus atvaizdu ir užrašu: „ Šv. Pranciškau, melskis už mus“ bei išmoningai išsiuvinėtu žodžiu „Švedasų“ – su raide Š priekyje; baltoji – katalikiško jaunimo sąjungos „Pavasaris“ Svėdasų kuopos vėliava, paženklinta išsiuvinėtu šūkiu: „ Melskis ir dirbk“. Ta vėliava ypač sunki, nes papuošta daugybe spalvoto stiklo karoliukų.
Visų vėliavų nešėjai persijuosę tos pačios spalvos juosta ant kamžos, o kaspinų nešėjos moterys – vėliavos spalvos tautiniais drabužiais. „Tretininkės“ visuomet vilkėdavo rudomis pranciškonų ordino vienuolių abitų spalvos sukniomis, susijuosusios baltomis virvėmis su trimis mazgais ir apsigobusios baltomis skarelėmis. Gaila, kad dabar naujos, nelabai išmoningos bažnyčios ir tų dalykų, apie kuriuos nelabai supranta, tvarkytojos tuos rudus abitus kažkur nukišo.
Ypač pakilią nuotaiką dar labiau pakylėja, kai galingai ir džiaugsmingai skamba visi trys istoriniai baltojo bokšto varpai: mažylis, išlietas Vilniuje, Jono Delamarso dirbtuvėse, jam pritaria Karaliaučiuje pagamintas didesnis, skambiu bronzos aidu dundena didysis – vilniškio meistro Karlo Gotlebo pagamintas – visi iš XII – XVII amžiaus. Dievo garbei skelbti, Švč. Marijai, Šv. Juozapui, Šv. Onai ir Šv. Jonui Krikštytojui pagerbti.
Dar pačioje XX amžiaus pradžioje Velykų procesijoje dalyvaudavo ir keletas rimtų, šautuvus turėjusių vyrų. Nors caro valdžia ir draudė, bet, papirkę vietinius policininkus, šauliai, įsilipę į varpinės bokštą, prisikėlusiam Kristui pakiliai saliutuodavo šautuvų salvėmis pro apvaliuosius langelius. Dusliai dundėdavo dviejų vyrų – „bubinorių“ – mušami du didžiuliai būgnai, skambia šuns oda aptraukti, ant kojelių stovintys variniai katilai. Senais laikais arčiausiai prie po baldakimu žengiančio kunigo eidavo garbingiausi parapijos vyrai – dvarponiai ir bajorai, du iš jų turėjo teisę eisenoje iš šonų laikyti už rankų dvasininką. Praeito amžiaus pradžioje bene paskutiniai šia privilegija buvo pagerbti dosnūs parapijai rėmėjai – Drobčiūnų dvaro ponai Machvicos.

Iš XX į XXI amžių įžengus

Dar prieš tris ar keturis dešimtmečius Svėdasų bažnyčia turėjo nuolatinius, kiekvienoje šventėje įsipareigojusius vėliavas nešti vyrus, kurie, jei patys negalėdavo, privalėdavo atsiųsti vietoje savęs kitą vyrą. Kaip kad Troškūnuose buvau pratęs, panorau panešėti kadais vėliavą ir Svėdasuose. Tačiau maršalka Antanas Stasiškis tą garbę suteikė labai nenoriai: „Žinok, jei imsies nešti, tai turėsi nešti per visas šventes…“
Puošnu, iškilminga ir Dievui garbė: apsirengę baltomis kamžomis, per petį persijuosę spalvotas juostas, apsimovę baltas pirštines eidavo vyrai. Šalia jų tautiniais, vėliavos spalvai derančiais drabužiais pasirėdžiusios žengdavo didžiųjų vėliavų kaspinus nešančios moterys. Pakaitomis nešdavo ir du altorėlius – sunku, bet didelė garbė Dievui. Altorėliai sunkūs, nešėjoms paskausdavo rankos. Apskriti paveikslų rėmai gausiai išpuošti ornamentų pjaustiniais, vienas pašvęstas Mergelei Marijai, o antrasis – Šv. Juozapui. Procesininkus taip išpuošusio klebono Vlado Rabašausko pastangomis buvo įsigytas pulkelio berniukų nešamas didžiulis rožančius. Seniai jau niekas jo nebematė…
Nūnai nuolatinių vėliavnešių tarsi ir nebelikę, tad tenka vyrus prieš pamaldas surinkti, o tai maršalkų rūpestis. Dažniausiai to imasi du žilagalviai Antanai – Stasiškis ir Ralickas. Ne visi sutikdavo pagelbėti. Ir dabar dažnas atsisako: skauda rankos ar stuburas, kai kas ir po vakarykščio nestiprus jaučiasi. Sutartinai ir oriai žengti gebantys ir baldakimą nešantys vyrai beveik visada tie patys, taip sakant, nuolatiniai. Procesiją papuošti, suriktuoti, kam kokius drabužius apsivilkti, imasi kelios moterys, dar dvi ieško nedidelių mergaičių gėlytėms barstyti, bet joms ne visada pasiseka, juk reikia su mamytėmis susitarti, tas mergytes iš anksto numatyti, kaip žolynėlius berti pamokyti. Ne visada daugiau būna ir patarnautojų – „ klapčiukų“, ritmingai žingsnius palydinčių mažų varpelių tilindžiavimu.
Tad Velykų švenčių, Devintinių ar atlaidų vidurdienio pamaldos prasideda džiaugsminga ir spalvinga procesija. Kryžių nešdavo pats maršalka, greta su barškančia vėliava – antrasis maršalka, šalia – dar vienas vėliavnešys, tvarkingai, nesusigrūdę linguoja kitos vėliavos – „karūnos“. Pirmoji „Tretininkų“, po to žalia, mėlyna, raudona, o paskiausiai – balta, baltutėlė „Pavasarininkų“, puošniais drabužiais marguoja kaspinų nešėjos, liejasi sutartina choro giesmė: „Šventuoju prisikėlimu duok mums kalčių atleidimą“ ar „ Viešpatie, Jėzau“. Gausiu būriu žengia didžiu, prasisklaidžiusiu pulku svečiai ir parapijiečiai, svėdasiškiai bažnyčią vis dar lanko gausiai, ir visi suvokia, kaip tai gražu, prasminga ir reikalinga.

Naujieji „brotstvininkai“

Vis didesnis per šventes susirenkančių vyrų stygius, jaudulingas rūpestis suieškoti pakankamai pajėgų vėliavoms nešti, kad procesija būtų pilnatve vainikuota. Pirmiausia pasistengiama, kad į procesiją nuolatos ateitų bent jau penki vyrai, kad būtų kam kryžių ir „baldakimą“ nešti, nes be šių atributų procesija negalėtų pajudėti. Nors nutikus didžiausiai nelaimei, visai bažnyčioje nelikus vyrų, pakaktų ir tik kryžių nešančio vienintelio žmogaus – kartu su juo eitų Švenčiausiąjį nešantis kunigas.
Jonas Neniškis ėmėsi nuolatinių procesininkų būrelį suburti: prikalbino dar tris vyrus, vos ne prisaikdino, kad būtinai dalyvautų procesijos dieną. Pasak šio tikro svėdasiškio, procesija yra didi pagarba Viešpačiui, taip pat ir parapijiečiams, svečiams, kelianti pasigėrėjimą parapijos vėliava.
Dėl kitų vėliavnešių tenka dalyvauti tikroje vyrų mobilizacijoje, nes dauguma ateina į šventovę vos ne paskutinę minutę iki pamaldoms prasidedant. Tuomet jau reikia suktis, dažnai net griežtokai kviestis pagelbėti. Ir tuomet, kai visos vėliavos pro nedideles pereinamosios zakristijos duris išlinguoja į šventorių, kuomet vyrų gal net daugiau nei reikia, o moteriškių kaspinams nešti irgi nestinga, užplūsta palaiminga ramybė, suvirpa širdy džiaugsmas. Spalvingais šilkais šlamančiai eisenai išsirikiavus priešais didžiąsias duris, iš bažnyčios slapties švysteli sidabru kryžius, išlinguoja ant keturių kartelių nešamas baldakimas, susikaupęs žengia kunigas, besiraitantį smilkalų dūmą pasiveja giesmė, o bokšte suskamba varpai – visi trys, vienas kitam atsišaukdami. Tuomet jau svarbu nesigrūsti į krūvą. Būna – kokia nelabai supratinga moteris ima raginti, skubinti, nors reikia laikyti kelių žingsnių tarpą, kad būtų gražu. Nei skubinti, nei pernelyg lėtai eiti. Paprastuose atlaiduose tai juokas – vos vieną kartą aplink bažnyčią apeina, o per Šv. Velykas tris kartus šventovę apjuosia. Tuomet pajunti didžiųjų vėliavų – karūnų svorį, o jei dar stipresnis vėjas… Tuomet vos ne iš kojų verčia – sunku nulaikyti, ir baisu, kad nepaleistum. Bet smagu, kai spindi saulė, nuo Alaušo pūsteli drėgnas vėjas, veidus išpuošia šypsenos ir džiaugsmingai aidi: „Linksma diena mums prašvito, visi laukėm džiaugsmo šito, Kristus kėlės, mirtis krito. Aleliuja, Aleliuja, Aleliuja…“