Toli toli, už tamsių miškų, nuolatos surasdavome ledo ar sniego tuomet, kuomet žiemos ženklų niekur kitur nė kvapo nebebūdavo likusių. Tad mūsų butėniškos kompanijos Kalėdų ar Užgavėnių fotografijos būdavo iš Vilkabrukių šilo.
Šių metų virsmas, matyt, taip pat bus be šalto baltumo, bet Vilkabrukių sodžiuje pulsuojantis gyvenimas vilioja panardinti žvilgsnį kaimo atmintyje.
Tarpumiškių kaimo godos…
Vilkabrukių kaimas išnyra kaip pasakų paukštė: vos tik išlindus iš šilo, nutvieskia nežemiška šviesa. Šviesi laukymė. Dešinėje pusėje – nežinomą kapą žymintis kryžius, čia pat, tarp pušų, pažįstamos sodžiaus kapinaitės; viena sodyba rymo dešinėje, nedidelė trobelė – kairėje. Smiltėtu keliuku galiuką pavažiavus, sveikina didžiuliai senmedžiai ir jau tvarkinga eile stovinčios kaimo sodybos. Čia buvo kadaise senoji ulyčia, po to žmonės į vienkiemius išsikilojo, o prie sovietų vėl toje pat kaimo vietoje statėsi gyvenvietė. Ant aukštumėlės atsirado fermos, klojimai, kurie ir dabar, nors pakniubusiais stogais, tebestovi.
Juk vieta graži – aplink miškai, o į pietus slėniu sruvena vingri ir ne tokia maža upelaitė – Nasvė. Vingiais, tarp aukštų krantų, šilų, per seklumas, akmenis, sietuvose atsikvėpdama, ji į Šventąją skuba. Ir sausmečiais vandens joje netrūksta. Tik jaunesnių žmonių sodžiuje didžiausias stygius.
Dar tas karantinas… Tas vaistinės tolumas, vaistų išrašymas keblus. Vaikai miestuose, o pačioms jau judėti nėra paprasta, kai kurios visai nuo kojų nupuolusios – tik per kiemą ar tik pas artimiausią kaimynę nupėdina ir dažnai tokiam trumpam žygiui atlikti prireikia vaikštynių vežimėlio.
Senokai nebeturi vyrų – pasimirę. Džiaugsmingas kadaise gyvenimas buvęs, na ir rūpesčių didžių nestigdavę. Senoji Janė Prievelienė prasitaria, kad jei kur vėlyvo rudens ar žiemos vakarą vyrai sueidavę, tai žmonoms neretai juos susirinkti reikdavę, kad nesušaltų kur nugriuvę. Mat dažnai padaugindavo, būdavo – kai ką ir pusnyje įmigusį surasdavo. Svarbiausia, kad laiku…
Ir džiaugsmai
Atvažiuoja autoparduotuvė. Nusipirkusios visko, ko reikia, moterys, būdavo, susirenka į vieną kurią trobą, daugiausia pas Oną Niaurienę. Smagiai pasikalba, pasivaišina pyragaičiais, išgeria kavutės, po stiklelį kokio stipresnio gėrimo. Tos dienos būdavo pačios šventiškiausios – tarsi šventadieniai, mat sueidavo ne tik ulyčioj gyvenančios Vanda Juozelskienė, Ona Putrimienė, atkeliaudavo dažnai ir tolimesniuose vienkiemiuose gyvenančios bičiulės – Danguolė Skardžiuvienė bei Rukštelienė.
Tuomet pasakodavo istorijas iš seniausių laikų, šiandienos įvykius aptardavo, papolitikuodavo. Dar ir padainuodavo. Iš to pulko šiemet vasarą atsiskyrė bene pati smagiausioji, pati vyriausioji, vos ne šimtą metų išgyvenusi Janė Prievelienė.
Apie nepamirštamąją
Prievelienę
Ji buvo vietinė, Buitvydaitė. Tėtis iš šio sodžiaus, o motina iš gretimo Kodžiupio kaimelio – Merkytė. Nuo pat mažumės guvi, vos pradėjusi eiti į mokyklą įsijungė į Angelaičių būrelį. Kartą žaidę vaikai prie klebonijos tokį žaidimą: kokio medžio pavadinimą pasako, prie tokio reikia bėgti. „Aš ne medis”, – juokėsi mažųjų dvasinis vadovas kun. Petras Liepa. Mat keli vaikai, išgirdę liepos vardą, prie kunigėlio pribėgo. Jis mokydavo mažuosius žaidimų, dainų, gero elgesio, pasakodavo Šventųjų gyvenimo istorijas. Pasirodyti teko, kuomet Vyžuonose lankėsi ministras pirmininkas Juozas Tūbelis. Tuomet buvusi šventė, didelė iškilmė su paradu, kalbomis, meniškais numeriais pievoje prie Vyžuonos, žemiau klebonijos.
Karas. Pokariu čia po laukus rusų kareiviai su skrebais siautė. Tuo metu išbėgo du partizanai. Vieną nušovė. Gulėjo negyvas prie žabų krūvos. Visi, kas buvo namie, buvo subėgę į molinį tvartą, sugulę, kad kulkos nekliudytų. Baisiai persigandusi, kad nereikėtų nušauto vežti, tačiau kapitonas nuramino – merginai teksią jį patį pavėžėti. Siautėjo tą dieną kariuomenė plačioje apylinkėje: pasakojo, kad tuomet prie Aulelių du brolius nušovę, ir kitur jaunų vyrų žuvę. Kapitonas pamiršo vežime žemėlapį. Tai taip įdomu būdavo jį pavartyti, pažiūrėti, kur kokia jūra, kur Uralo kalnai, kur Kazachstanas….
„Tokių laikų nebereikia – bijai dieną, bijai naktį. Duok arklį, į vežimą pakinkyk. Bijai. O jeigu tavo išsivarys, eik ana skradžiai”, – ilgu monologu palydi baisiojo pokario atmintį senolė. Eilėraščiai, dainos, audimas. Audinio ir Pranei Dundulienei, ir moteriškei iš Arklio muziejaus dovanojusi, kad išliktų dėl ateities žmonių. O eilėraščių, tai dar mokykliniais metais „Žvaigždutėje” skaitytų, tebeatsimena. Gal pats mieliausias – eilėraštis, skaitytas laikraštyje „Mūsų Rytojus”, taip tinkamas besibaigiantiems metams: „Tolimojoj Palestinoj/ Tarp kukliųjų piemenų/ Beatliejaus stainelėj/ Gimė Išganytojas žmonių/ Visą amžių jis mokino/ Savo artimą mylėt/ Nekerštaut, nepavydėt/ Ir vargus kantriai kentėti./ Žmonės mokslo nesuprato/ Atmokėjo Jam piktu/ Jį suėmę nukankino/ Tyčiodamies šventumu/ Taip ir reikia atsakyti/ Tiems, kurie nuskriaudžia mus/ Kristaus pavyzdžiu gyvenkim/ Ir bus žemėje dangus…”
Smagi buvusi, juk mergina būdama nuo žemės, net karčių nepasilaikydama, kaip nuo spyruoklių ant arklio užšokdavo. Eidavo, dirbdavo, rodėsi – niekada nepavargdavo. O paklausta, kada gi gyventi geriausia, atsakė, kad dabar. Niekur eit dirbt, iš namų išeit nereikia, o pinigus atneša. Ateina diena – ir pensiją sumoka…
Sapnavusi, kad Baliukas, senokai miręs vyras, danguje jai gražius, šviesius namus stato. Mirė šių metų vasarą, vos į šimtą neįlipusi, tik mėnesio iki 99 metų sukakties pritrūkusi.
Yes… Lietuvoje geriau nei
Amerikoje
Gabija iš Čikagos. Jos pasaulis didelėje Žymantų šeimoje, kurioje augo aštuoni vaikai. Dalyvavo Ateitininkuose, lietuvių bendruomenės veikloje. Ieškojo savo pašaukimo, tad baigusi gimnaziją bandė studijuoti biologiją, chemiją, archeologiją, menus… Galiausiai pasirinko mediciną, dirbo dantų technikos klinikoje administratore. Po to teko pagelbėti pasenusiems tėvams, tad persikėlė į Los Andželą. Teko gyventi ir Niujorke, tikriausiame pragare, o Čikaga turi daugiau širdies.
Noras gyventi tikros gamtos prieglobstyje paskatino grįžti į tėvų žemę Lietuvą. Prisimena, kaip Amerikoje tėtis atsuka vandens čiaupą, o iš jo dvokia, maistas, nors gražiai atrodo, bet visai be skonio, sintetinis. Bet bičiulės namuose po kurio laiko gyvenimas apkarto, bet kažkaip sulaikė ją čia gyvenęs vienišas vyras Pranas Daugilis. Nežinia, kaip ten buvo, kad ji ėmėsi tą vyrą globoti, o jam mirus pasiliko gyventi jo namuose Vilkabrukių kaime.
Užgavėnių persirengėliams vaikams savo ryškiu akcentu paženklintu balsu kelis kartus pabrėžė, kad nevažiuotų į Ameriką, net nesvajotų apie gyvenimą užsienyje, nes Lietuvoje geriausia.
Truputį atokiau laikosi nuo vyresnių moterų – ne viskas jai patinka lietuviškose tradicijose ir būde, nors per šventes būna kartu su jomis. Gyvenimą paįvairina bent porą dienų per savaitę važiuodama į Utenos senelių globos namus. Ji tenai kaip savanorė kaskart po dvi valandas kalbasi su vienišais, visai nelankomais, bendravimo stokojančiais seneliais. Virusas tą geradarystę pristabdė, tačiau Gabija šypsosi – įdomu būdavę. Panašia savanoryste gaivinosi ir JAV, kur lankydavo onkologinėmis ligomis sergančius vaikus. Trūksta ryšio – prasidėjo karantinas. Bet čia geriausia. Čia tokie miškai, toks oras, toks dangus… Čia geriausia vieta gyventi žmogui.
