Vilkabrukiuose geriau negu Čikagoje

Pačiame mūsų rajono pakraštėlyje, prie Svėdasus su Utena jungiančio plento ties Žaliąja, prieš pat tiltą į kairę pasukus, gal už trijų kilometrų smagiu smėliakeliu neriančiu kalvomis, kadaise užgaubtomis tamsių miškų, šviesiose Nasvės upelio pakrančių aukštumėlėse nuo senų laikų gyvuoja Vilkabrukių kaimas.Visai netoli, už Šventosios, yra jau Utenos rajonui priklausantis, artimiausias Vyžuonų miestelis, parapijos, kuriai priklauso ir šis kaimas centras.

Vilkapilviai ir stipruolis Kazickas

Pasak senų dokumentų, kaimas kadaise vadinosi Bernotėnais, bet vėliau, matyt, dėl vilkų gausos jam prilipo Vilkabrukių vardas. Tamsiais žiemos vakarais, dar ne taip senais laikais, jie kaukdavo, traliuodavo aplink vešėjusių miškų raistuose. Dar gi pasakojama, kad caro laikais netoliese stovėjęs kelių kaimų valstiečiams tarnavęs nuo bado ir nederliaus gelbėjęs grūdų sandėlis – „magazinas“, o minimo kaimo sodiečiai ypatingai dažnai  prašydavo grūdų. Pyktelėjęs magazino prižiūrėtojas nuolat niurnėdavo: „Ach, jūs, vilkapilviai…“ Prie Nasvės upelio, šalia vieškelio, stovėjusi smuklė, kurioje taip pat ne vienas žmogelis prarasdavo saiką.
Geriausiais laikais, pasak 1923 m. surašymo, kaime buvo 28 sodybos, 130 gyventojų, grynai lietuviškomis, gražiomis pavardėmis šaukiamų: Kazickai, Putrimai, Skardžiai, Prieveliai, Niauros, Juozelskiai, Buitvydai… Vienas Kazickas daug metų tarnavęs bernu pas Vyžuonų kleboną buvo nepaprastai stiprus, visi juo gėrėjosi, o šeimininkas labai mylėjo, bet šis kartą puikybės sugautas susilažino ir bandė sustabdyti Vyžuonos upelės sukamo malūno ratą, bet tas galingas mechanizmas sulaužė narsuoliui kaulus, aplamdė tiek, kad veikiai pasimirė. Visi stebėjosi ir labai gailėjo, ypatingai klebonas, kuris tais metais nupirktą ir bažnyčios bokšte pakabintą varpą pavadino Kazicku.
Ritosi per kaimą istorijos bangos, netolimame amžiuje net du didžiausi karai, po to pokaris, su trėmimais, gaudymais ir šaudymais – 1945 m. balandžio 17 – ąją mūšyje su sovietine kariuomene žuvo net 9 lietuviai partizanai, didžiavyrių žygį mena aukštoje pievoje pilkuojantis grakštus paminklas. Po to buvo kolektyvizacija, nedidelis „Bangos“ kolchozėlis. Ant kalno, ištremtų Kazickų troboje, keletą metų veikė vaikų nestokojusi, bet 1969 m. uždaryta mokyklėlė, prie jos išstatytos fermos, klojimai. Skaudžiai naujųjų laikų globalizacija palietė šitą pakraštėlį, ir dešimties gyventojų jau nebeliko.

Kryžius ir išsaugoti auksinukai

Kaimo pakraščiu tekanti ir visai netoli ties derlingomis Gargažinės pievomis į Šventąją neriantis Nasvės upelis ir mažiems, ir dideliems buvęs tikras stebuklas, mėgdavę ten vaikai pasitaškyti ir suaugę karštomis vasaros dienomis pasimaudyti, dažnas ir meškerę užmesdavo ar žolėse ir po akmenimis rankomis žuvelių sučiupti gebėdavo, rimtesni vyrai pavasarį, akmenimis vagą patvėrę, į paliktus „vartus“ statydavo bučius ir sugaudavo lydekų, kuojų, vėgėlių ir kitokios žuvies gausybę.
Senojoje kaimo „ūlyčioje“  iki šiolei tebežaliuoja keletas didingų medžių, nors viename vis apsigyvena, kalena, gražiu skrydžiu žavintys gandrai.
Klevai galiūnai, pasigėrėtina šešiakamienė liepa, dabar jau vieno kamieno po stiprios vėtros netekusi ir visai šalia pati seniausia, dviejų galų dar ir langines išsaugojusi Fabijono Purtimo, visų Pabijonu vadinto troba. Jų šeimą pokariu ištrėmė į Sibirą, suskubo po medžiu puodynaitę auksinių monetų pakasti, o kai sugrįžo, nors ir ne iš karto, jau šaknimis apaugusią surado ir nusipirko namą prie Vilniaus.  O šiuose namuose gyveno kiti, nemažai metų Jono Galvono šeima, kurioje augo trys guvios, juodbruvos, tėvu pasekusios mergaitės. Regina net neprasta poete tapo, rinkinėlį „Turgaus superinės“ šiemet išleido. Buvęs prie namų ir kryžius, kurį kolūkio pirmininkas nupjauti paliepęs, bet J. Galvonas nepaklusęs, o kai tikėjimo ženklas pažemėje papuvęs pavirto, nuvežė jį ir įkasęs pastatė, pušimis apaugusiomis kaimo kapeliuose. Tolimas tai laikas, neišliko tas istorinis kryžius, nors dar keli metaliniai, seni, rodosi, amžini kryžiai kapavietes tebežymi. Sako ten kadaise ir pasivaidendavo…

Ši diena ir išganinga
kaimynystė – bičiulystė

Visai šalia kapinaičių, storakamienių pušų kaimynystėje, sodybėlėje įsikūrusi Danguolė Skardžiuvienė. Jos vyras Antanas iš tiesų buvo smagus vyrukas, vis kokių nepiktų, o kartais rimtesnių pokštų kaimynams ir pašaliečiams iškrėsdavo, dirbo kolchoze, o po to Utenos mėsos kombinate. Ir ten jam sumanumo netruko, gebėdavo gerų dešrų „sukombinuoti“ ir jomis aprūpindavo plačią apylinkę. Dažnoje šeimoje nuskambėdavo rūpestinga frazė: „Važiuoju pas Untanioką  „šliosų“ pirkti…“ Kombinatorius dažniausiai būdavo gerai nusiteikęs, o taurelę kitą išlenkęs už paklausias prekes gautus pinigus plačiu mostu į kampą mesdavo. Geri, kaip sako žmonės, laikai buvę…
Danguolė iš Butėnų – jau našlė, vienintelė kaime dar didesnį paukščių ūkį ir dar porą melžiamų gyvulėlių, ožkų, belaikanti. Visas džiaugsmas, kai atvažiuoja sūnūs, suguža anūkai, jiems čia, šioje sodyboje, labai patinka. Kuomet namuose viena, vienatvę pergalėti padeda rūpestis gyvulėliais, kasdieniai darbai, kartais dviratuku numinanti į Butėnus, o visai dažnai į pačią Vilkabrukių gyvenvietę. Ten smagių bičiulių moteriškių nestinga. Čia ir seniausia kaimo gyventoja Janina Prievelienė kruta, jau gerokai persiritusi devyniasdešimt, bet dar guvi, pilna žavesio gyvenimu. Prisiminė savo vaikystę, jaunystę, kai nuolat į Vyžuonų bažnyčią bėgdavo, priklausė „angelaičiams“, deklamuodavo eilėraščius, padainuodavo. O štai jos mama su dar dviem kaimynėm, taip gražiai parėkaudamos, matyt, sutartinės tai buvo, dainavo miestelyje sutinkant anos Lietuvos ministrą pirmininką Juozą Tubelį. Visi, suūžus padangėse orlaiviui, smalsiai žvelgdavo, gal savas, karo lakūnas Motiejus Garunkštis skrenda, gal prie smėlio maišelio pririštą laišką numes…
Kaimynystėje tikra laimė, nuostabios kaimynėlės: iš vieno šono Ona Putriemienė, iš kito – Ona Niaurienė, kiek tolėliau – Vanda Juozelskienė, kur buvusios, kur nebuvusios ir krūvoje. Tradiciniai, ypatingi, ir su stipresnėmis vaišėmis suėjimai dienomis, kai į kaimą atvažiuoja autoparduotuvė. Apsipirkusios moterėlės dažniausiai renkasi į jau savotišku „štabu“ tapusią Niaurienės trobą. V. Juozelskienė štai pradeda pasakoti apie sunkią vaikystę Ramuldavos miškų vienkiemyje, vos ne našlaitės dalią ir atkaklų, jauną Debeikių kleboną, taip norėjusį, kad jį jo gaspadine taptų. O. Niaurienė apie nors nelengvą, bet linksmą vaikystę netolimame kaime, savo rūpestingą, darbščią, nuolat dainuojančią, o kartais ir eiles sudėdavusią  motulę Juzę Gudonienę. Viena kitai pritardamos prisiminė poetiškus ir keistus kaimynus, šiek tiek švepluojantį ir savo kalbomis visus pralinksmindavusį Prievielį, kolchozo valdybos narį, kuris išklausęs svariai pratardavo: „Ir aš šitiaip misliju, pirmininke…“  Apie jau Kunigiškių kaime gyvenusią keistuolių Gražių šeimą, apie šiokį tokį burtininką, raganių Samą, visokiais „čerais“ neįtikusius apdovanodavusį…
Kartais į tuos sambūrius užsuka ir vienintelis kaimo vyras Pranas Daugilis. Jau perkopęs aštuoniasdešimt, bet ypatingas, juk pas jį jau kuris laikas gyvena, kur reikia automobiliu nuveža tikra „amerikonė“. Ji gimusi Čikagoje, čia atvyko paviešėti pas Vilkaičius, patiko tas kraštas ir pasiliko, pas Praną gyvena ir gyvenimu patenkinta – Čikagos dangoraižių ir svajonių šalies didmiesčio malonumų nesiilgi. „Šiūr, visur gerai, bet čia geriausia“- įtikinamai pareiškia.