Viršaičio dukra ir biskvitinės gulbės

Ji buvo aukšta ir taip pat elegantiška, visuomet ramaus, rimto ir  kiek susimąsčiusio veido. Ji gimė netoli Debeikių, turėjo daugiau negu dešimt dėdžių ir tetų. Kuomet sugrįžo sovietai, jai buvo jau aštuoniolika. Ji niekuomet nedirbo valdiško darbo – augino vaikus, šeimininkavo namuose ir kepė puikiausius tortus bei kitus kepinius. Man pradėjus rašyti šį straipsnį ji numirė, bet daug kam atrodo, kad tebėra – tik išėjusi į kitą kambarį…

Tai svėdasiškė Liudvika Davainienė, moteris iš tolimų 1926 – ųjų, gimusi pačiose nepriklausomybės šventės išvakarėse – vasario 15-ąją. Dažnai mėgdavo prisiminti savo tėvelį, kilusį iš Debeikių parapijos Gerkonių kaimo, kuris nuo pat mažens buvo smalsus, į mokslus linkęs, tad gerokai prasilavinęs dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Aukštaitijos bažnyčiose darbavosi vargonininku, visą gyvenimą mėgo griežti smuiku ir dainuoti. Prasidėjus rusų – vokiečių konfliktui buvo paimtas į caro armiją. Pasiųstas į frontą Prūsijoje, pateko į nelaisvę ir kelis metus vargo dirbdamas įvairius darbus svetimame krašte. Pargrįžęs tėvų ūkyje ūkininkavo, o jį pardavęs pirko gerokai didesnį žemės plotą netolimame Ramuldavos sodžiuje.
Dalyvavo ir savivaldoje – kelis metus buvo Debeikių valsčiaus viršaičiu – netrūko nei supratimo, nei nuovokos, gebėdavo ir visai neblogą kalbą pasakyti, kaip kad 1927 m. Debeikiuose lankantis respublikos prezidentui Antanui Smetonai. Buvo baigęs kredito įstaigų buhalterijos kursus Kaune – pažymėjime prie visų dalykų puikuojasi įrašas „labai gerai“ bei išvada, kad galįs tarnauti kredito įstaigose.
Vedęs buvo Oną Žvirblytę iš didžiosios dešimties vaikų šeimos, iš artimo Mikniūnų kaimo. Kaip sakoma, Dievas padovanojo keturis vaikučius – du sūnus, dvi dukras. Liudvika – trečioji, vyriausia iš mergaičių, kruopšti pagalbininkė ūkyje ir sumani bei uoli mokinė. Jau vokietmetyje išvyko į Veprius, kur baigė dvimetę ūkio mokyklą, įgydama moderniausiųjų daržininkystės, sodininkystės, bitininkystės, ruošos ir tvarkos, konservavimo žinių bei vėliau taip nuostabiai pravertusių kulinarijos įgūdžių. Vienas iš įdomesnių to laikų patyrimų – kelionės į mokslus traukiniais: iš Anykščių siauruku iki Panevėžio, po to didesniais traukiniais į Radviliškį, Jonavą…  Laikai buvo sunkūs – sugrįžo į tėviškę. Gyvenant pamiškėje dažnai užsukdavo partizanai, kiek galėjo, jiems pagelbėjo, o tremties į Sibirą išvengė todėl, kad vokietmetyje buvo priglaudę, užtarė, išgelbėjo nuo išvežimo į Vokietiją darbams vietinį ruselį komjaunuolį, kuris tapęs sovietinės valdžios valdininku paslaugos nepamiršo.
Svėdasuose gyveno dėdė Balys Žvirblis, kuris buvo vedęs vargonininko Petro Vinkšnelio dukterį. Tad Liudvika dažnai ten viešėdavo, kartais ir ilgėliau pagyvendavo. Pradėjo puikiu sopranu giedoti bažnyčios chore. Mintinai mokėjo visas giesmes bei jų melodijas ir pamaldų metu į giesmyną žvalgytis jai nereikėdavo.Prisimenu, kaip bažnytinei procesijai sukant ratu aplink šventovę ir aidint giesmei praslinkdavo pro šalį ir Davainienes veidas, kupinas tarsi iš akmens iškalto taurumo, išdidumo. Veidas, kuris, jei būtų gyvenusi kitose platumose, galėjęs papuošti tikriausio Holivudo kompanijos filmo paveikslus. Susipažinusi ir pažinusi Stasį Davainį, rimtą vyrą, puikų krosnių mūrytoją, garsiojo meistro Saprigono mokytinį, mokėjusį ir kitokių statybos darbų. Tradicinės piršlybos jo broliui Juozui padedant ir būsimą jaunikį giriant, vedybos, vienas po kito užgimę vaikai Benjaminas, Rimgaudas ir Lina, kuriuos namuose šeimininkaudama augino, žiūrėjo. O jos tolesnį gyvenimą lėmė kartą vienoms vaišėms iškeptas tortas… 
Pristojusi kaimynė kamantinėjo, ar čia Liudvika iškepusi, tarsi netikėjo, o galiausiai jos pačios „progelei“ iškepti panašų užprašė. Taip ir prasidėjo nesibaigianti bičiulystė su biskvito karalyste. Kanklės, gulbės, žuvys, meškos, kitokie gyvūnai gražiausi, parangymai įstabiausi, keliais aukštais iškylantys saldybės miesteliai ir didieji eksperimentai – tortą iškepti ne tik kuo gražesnį, bet ir kuo gardesnį… Kaip prisimindavo didžioji kepėja – sunaudojusi kalnus miltų, kiaušinių, kakavos, sviesto, paprasto ir pudrinio cukraus, sirupo… gebėjo tvirtai, teisingai iškūrenti krosnį, „blėkas“ su saldžiomis tešlomis kepti tiksliai kiek reikalinga. Būdavo, kad lapelius iš džiovinto cukrinio kremo išdėlioja, sukaktuvininkams iš spalvinto valgomaisiais dažais sviesto skaitmenis, žodžius išraito. Suvažiuodavo tortų ne tik svėdasiškiai ar aplinkinių parapijų gyventojai, bet ir iš didesnių miestų – Utenos, Kupiškio, Rokiškio, Anykščių. Būdavo, kad per savaitę iki dvidešimt puikiausių tortų iškepdavo, o sumokėdavo tiek, kiek tortininkė paprašydavo. Dažnas dar iš didžio pasitenkinimo ir gero gėrimo buteliuką ar kitokių dovanų pridėdavo. Prisiminė, kad mažiausias jos tortas užsakovui kaštuodavo tik tris rublius, bet juk vertingas buvęs tuomet šis pinigas. Konkurencijos gi nejausdavusi, nors panašių kepėjų buvo ir daugiau, bet sekėsi, o ir geidžiamiausi buvo Davainienės kepiniai. 
Rimgaudas… elegantiškasis „Erfurto“ restorano padavėjas. Tarnybėlė katilinėje, laisva vasara ir puikiausios sąlygos prižiūrėti motiną. Motulė, nors pasilpusi, sunkiai judanti, vis dėlto tebebuvo aštraus proto ir šviesios atminties, tad ir pasikalbėjome ne kartą, daug įdomybių iš jos kalbų sulesiojau, čia tik menkas trupinėlis į straipsnį sutilpo. Juk pasakojo apie tėviškę, tiesiog per kiemą tekėjusį mažytį Variaus upeliuką, kuris per pavasario polaidžius, taip pat po didžiųjų vasaros liūčių tiek ištvindavo, kad plačiai išsiliejusi tėkmė net tiltelius nunešdavo. Apie mokyklą Čekonyse, apie gegužines pamaldas kapų koplyčioje, dėdes ir tetas, tarp kurių buvo ir mokytojų, ir karininkų, ir net kunigas Jonas Žvirblis. Jo primicijų pokylis buvo tėviškės namuose Mikniūnuose, o štai kuo vaišinosi ten susirinkę, Liudvika papasakoti negalėjo – mat kaip augesnei bei sumanesnei patikėjo prižiūrėti kūdikį – bene jauniausiąją sesutę. Tiek tad visko gražaus būta. Tikėjausi dar gyvą savo rašiniu pradžiuginti, bet staiga atėjo mirtis…