Koncertuoja smuiko virtuozas Martynas Švėgžda von Bekkeris.
Visai atsitiktinai sužinojau, kad Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko muziejaus parodų salėje įvyks smuiko virtuozo Martyno Švėgždos von Bekkerio koncertas, skirtas didžiojo anykštėno, rašytojo, vyskupo Antano Baranausko 190-osioms gimimo metinėms.
Nuvykstu į koncertą ir aš. Į salę nesutelpa visi norintys, tad vieni lieka stovėti, kiti įsitaiso aplink sceną ant grindų.
Įžanginį žodį pasako muziejininkas Antanas Verbickas. Jis papasakoja, kokį kelią nukeliavo XIX amžiuje pagamintas, vyskupui A. Baranauskui priklausęs smuikas, kol buvo perduotas saugoti muziejui. Buvęs muziejaus direktorius A. Verbickas pristatė dar vieną unikalų eksponatą – pirmąjį lietuvišką leidinį „Lietuvos miestai ir miesteliai“, skirtą Anykščiams. Jame – aštuoniolikmetė, smuikininko M. Švėgždos von Bekkerio močiutė Elena Strazdaitė. XX amžiaus 4-jame dešimtmetyje ji buvo pripažinta ryškiausia Lietuvos smuikininke.
Scenoje pasirodo atlikėjas. Pasigirsta pirmieji smuiko garsai. Salėje – mirtina tyla. Tarp smuikininko ir klausytojų užsimezga muzikinis ryšys. Vieni klausosi užsimerkę, kiti – spindinčiomis akimis seka kiekvieną smuiko virtuozo judesį.
O kaip meistriškai jis valdo instrumentą! Sunku net įsivaizduoti, kokius garsus smuiku sugeba išgauti Martynas. Tai kažkas nepaprasto!
Klausytojai susižavėję klausosi ir gausiais plojimais dėkoja už žavias akimirkas. M. Švėgžda von Bekkeris atliko Johano Sebastiano Bacho, Andrijaus Štoharenko, Vytauto Barkausko ir savo sukurtus kūrinius. Šventinį koncertą baigė pasauline premjera, Romai Kalantai skirtu kūriniu „Šventa ugnis“. Atsistoję, audringais plojimais klausytojai dėkojo muzikos virtuozui.
„Mano smuikelis remontuojamas. O šiandien aš groju tuo smuikeliu, kurį gavo močiutė, grodama Anykščiuose Smetonos laikais. Šį smuikelį atnešė kažkas nuo Svėdasų ir padovanojo, sakydami, kad gulėjo ant aukšto niekam nereikalingas. Pasirodo, tai puikus smuikas“, – pasakoja susirinkusiems Martynas.
Niekas nenori taip paprastai paleisti muzikanto. Muziejaus direktorė Audronė Pajarskienė visų vardu paprašo pagroti A. Baranausko smuiku. Po kelių akimirkų, po muziejaus parodų salės skliautais, nuaidi įžymiojo smuiko garsai. Visi susižavėję klausosi! Koncertas nuostabus! Ačiū rengėjams! Ačiū M. Švėgždai von Bekkeriui!
Visai atsitiktinai, po koncerto susitikau su Martynu. Štai ką jis papasakojo: „Smuiku groju nuo 5-erių metų. Močiutė pastebėjo, kad esu muzikalus, tai ir pradėjo mokyti groti smuiku. Ir man pačiam labai patiko. Norint gerai groti, reikia daug dirbti, ir dirbti su meile. Be meilės neišeina (juokiasi). Močiutė sakydavo, kad jei išėjai į sceną, tai grok iš visos dūšios ir švariai, tai niekad alkanas nebūsi. Juk ir pati močiutė, bėgdama karo metu su šeima iš Odesos, būdama 7-erių metų, grodavo smuiku traukinių stotyse pabėgėliams. Taip užsidirbdavo lašinių ir duonos.“
Paklausus apie ateities planus, smuikininkas atsakė: „Mano planai – kuo dažniau būti Šimonių girioje, Plikiškių kaime, kur turiu sodybą. Toje sodyboje kuičiuosi ir gražiai tvarkausi. Tikiuosi, kad dabar mano koncertuose susitiksime dažniau“.
Vos spėjau padėkoti, nes jo jau laukė autografų mėgėjai ir norintys kartu nusifotografuoti.
