Visų Šventųjų ir Vėlinių švenčių kilmė

Lapkričio 1-ąją minima Visų Šventųjų diena, o lapkričio 2 –ąją – Vėlinės. Nors Lietuvoje nedarbo diena kol kas yra tik lapkričio 1-ąją – reikštų ši šventė yra svarbesnė, – etnologai teigia, kad svarbiausia vis dėlto yra naktis iš lapkričio 1 – osios į 2 –ąją.

Etnologė Gražina Kadžytė aiškino šių švenčių reikšmę: „Mūsų senojoje tradicijoje ypač svarbios išvakarės. Ne tiek svarbios Kalėdos, kiek svarbios Kūčios. Netgi Velykų rytas mums ne tiek svarbus, kiek svarbi ta šeštadienio vakaro liturgija. Ne tiek svarbios pačios Vėlinės, bet jų išvakarės“, – sakė tyrinėtoja. Anot G.Kadžytės. –  Pagal tradiciją, naktį iš Visų šventųjų dienos į Vėlines turi būti ateinama prie kapų, „pasilabinama“ su mirusiaisiais, jiems atnešamos dovanos ir uždegamas žiburėlis Vėlių nakčiai.

Visų Šventųjų diena yra bažnytinė šventė, priklausanti krikščioniškai liturgijai. Ši šventė atsirado dar ankstyvuosiuose viduramžiuose. Tai bažnyčios tėvų įkūrėjų ir šventųjų atminimo diena. Šią dieną pagerbiami žmonės, po mirties paskelbti šventaisiais, tikimasi, kad jei jiems bus meldžiamasi, jie padės.

Jau ankstyvieji krikščionys minėdavo tų, kurie mirė nukankinti už tikėjimą, atminimą. Šaltiniai tokius atvejus mini jau IV amžiuje. Tiesa, ilgą laiką tokios šventės neturėjo konkrečios datos ir skirtingų krikščionių bendruomenių buvo minimos skirtingu laiku. Galiausiai šventę pripažino aukščiausia bažnytinė vadžia. 609 m. gegužės 13 d. popiežius Bonifacas IV pirmąkart paskelbė kankinių diena ir Romos Panteone aukojo mišias „palaimintajai mergelei ir visiems kankiniams“, nurodydamas, kad ši šventė turi būti minima kasmet.

Dabartinė Visų Šventųjų dienos data siejama su popiežiumi Grigaliumi III. Jis 731 m. Švento Petro bazilikoje paskyrė atskirą erdvę „šventųjų apaštalų, visų šventųjų ir kankinių, visų, kurie gyveno teisingai ir ilsisi visame pasaulyje“ relikvijų kaupimui, pakeitė Visų kankinių dienos pavadinimą į Visų Šventųjų dieną bei perkėlė šventės datą į rudenį, lapkričio 1 d. 835 m., gavus popiežiaus ir aukščiausių vyskupų sutikimą, Frankų imperija paskelbė lapkričio 1 d. minėtina diena savo valstybėje. Pamažu šventė paplito po visą krikščionišką pasaulį.

Vėlinės, kaip krikščioniška šventė, skirta paminėti visų mirusiųjų atminimą, atsirado XI amžiuje Kliuni vienuolyne Prancūzijoje. Šio benediktinų ordino vienuolyno ir jam pavaldžių vienuolynų vienuoliai pradėjo kasmet dieną po Visų Šventųjų dienos minėti ir visų mirusių krikščionių – ne tik šventųjų – atminimą. Už juos buvo meldžiamasi, aukojamos mišios, tikint, kad tai palengvins mirusiųjų kančias skaistykloje, vargšams dalijama išmalda. Iš Kliuni vienuolyno tradicija pasklido į kitus benediktinų ordinus, o vėliau ir po visą Romos katalikų bažnyčią. Kai kur šventė gavo „Visų sielų dienos“ pavadinimą, kitur vadinta Mirusiųjų diena. Tačiau krikščioniškoje tradicijoje svarbesne švente išliko lapkričio 1 d. minima Visų Šventųjų diena.

Lietuviai mirusiųjų pagerbimo šventę turėjo ir iki krikščionybės. Tik ši šventė dar nebuvo skirta vien tik mirusiųjų pagerbimui. Tai buvo lauko darbų sezono pabaigos šventė. Iš laukų suvežamas derlius būdavo apdorojamas ir tada keliama didžiulė bendruomenės šventė.

Pirmąkart krikščioniška mirusiųjų pagerbimo šventė ir senosios lietuviškos mirusiųjų paminėjimo apeigos tiesiogiai buvo susietos XVI amžiuje. Lenkų bajoras, kalvinistas Jonas Lasickis aprašė dar J.Dlugošo minėtą vadinamąją galutinio derliaus sudorojimo šventę, švęstą iki krikščionybės, ir nurodė, kad ta šventė buvo švenčiama būtent lapkričio 2 d.