Gražią, šiltą pasavario dieną, turėdama laiko, vaikštinėjau netoli nuo Kavarsko pagrindinės mokyklos-daugiafunkcio centro ir pastebėjau Kavarsko gaisrinės pastatą.
„Kaip įdomu būtų pakalbinti čia dirbančius! Apie gyvenimą, apie jų darbo specifiką“, – pagalvojau ir ilgai nelaukusi pasukau link pastato. Viduje du vyrai ramiai leido laiką, žiūrėdami televizorių prikūrentoje patalpoje.
Prisistačiusi ir maloniai pakviesta į vidų, praeinu pro dvi didžiules gaisrines mašinas. Kodėl gi nepakalbėjus, jei jie turi, pasirodo, visą parą laiko? Jei tik nebus jokių iškvietimų, žinoma.
– Kaip jūs gyvenate, kaip sekasi, kuo savitas jūsų darbas? – klausiu vyresniojo darbuotojo, 64 metų Vytauto Jasikonio.
– Mūsų tarnyba pavojinga, bet įdomi. Gesinam gaisrus, padedam žmonėms gaisro vietoje. Be to, pasitaiko gelbėjimo darbų ekstremaliose situacijose. Turim du kovinius automobilius.
– Kodėl kovinius?
– Einame į kovą su ,,raudonuoju gaidžiu“. Reikia saugotis jo, to raudonskiauterio, ant stogo užskridusio, nes ugnis visada per stogą pereina.
– Kokia darbo specifika?
– Atidirbam visą parą, tada trys paros laisvos. Dabar prasidėjo žolės, krūmų deginimai, rudenį, būna, nemažai bėdų nutinka dėl kaminų. Kartais būna taip, kad visą mėnesį nėra jokio iškvietimo, o būna, kad vos ne per kiekvieną budėjimą tenka važiuoti. Gaisro gesinti išsiruošiam per minutę. Norėdamas dirbti tokį darbą, turi turėti pašaukimą padėti žmogui. Be to, reikia turėti tokių universalių savybių, kaip vikrumas, organizuotumas, gera ir greita orientacija.
– Ar tikrai įmanoma išsiruošti per minutę, jei jums paskambina naktį?
– Taip, viskas paruošta, sudėta (kitas kolega gaisrininkas atsineša ir pademonstruoja aprangą – red. past.). Negesinamas gaisras labai greitai išsiplečia, negalim užtrukti nė vienos sekundės. Dabar, kai toks sausas pavasaris, gaisrai labai negailestingi, ypač jei kyla ir įsiplieskia naktį, o ugniagesiai ne iš karto gauna pranešimą.
– Kokio dydžio yra ši ugniagesių įstaiga?
– Be mūsų – Kavarsko – komandos, Anykščių rajone dar yra šie ugniagesių padaliniai: Debeikių, Kurklių, Troškūnų, Skiemonių, Svėdasų, Traupio, Viešintų. Kavarsko ugniagesių komandoje dirba devyni žmonės. Jei nuvykę į iškvietimo vietą matom, kad reikia daugiau pajėgų, turim iš kur kviestis pagalbos.
– Budėsite parą, o tada?
– Po budėjimo bus trys laisvos paros.
– Visada dirbate po du?
– Mes dviese taip dirbame jau beveik 15 metų. Mano, kaip gaisrininko, darbo stažas jau gal net 20 metų siekia. Visą parą esame lyg uždaryti – negalim nė žingsnio žengti iš darbo vietos, turim būti pasirengę reaguoti. Pažiūrim televiziją, paskaitinėjam ką nors. Neretai tenka „atsėdėti“ tą laiką, o kartais labai įtemptas laikas būna ir fiziškai, ir psichologiškai. Retai, bet būna budėjimų, kai ir po vieną dirbame.
– Papasakokit dar ką nors apie savo darbo specifiką.
– Pagalbos centras 112 iškviečia gaisrininkus, jei reikia – ir policiją, greitąją. Jei namas dega, tada visada važiuoja gaisrinė iš Anykščių bei iš ten, kur arčiau. Tie, kurie pirmi nuvažiuoja, mato, ar reikia dar didinti pajėgas. Turim radijo stoteles, jos susietos su Pagalbos centru. Vartai atsidaro automatiškai. Mašinoje sudėta visa reikalinga įranga. Turim devynių metrų ilgio kopėčias, rezervuare vežamės tris kubinius metrus vandens. Jei neprivažiuojam, tiesiam linijines žarnas.
Patys žmonės nesisaugo ugnies. Juk reikia dūmų detektorius įsirengti, o ar visi turi? Kitam, žiūrėk, nesvarbu, kur parūkyti, kad ir lovoje… Gaisras labai greitai viską pasiglemžia. Kiekviena minutė matančiam gaisrą, bet laukiančiam gaisrinės, atrodo kažin kokia ilga. Būna, nulekiam į įvykio vietą, o žmonės pykdami klausia: „Kodėl taip ilgai važiavot?“ Visi, regėdami gaisrą, labai matuoja laiką. O juk mes darome viską, kad atvyktume kaip įmanoma greičiau.
– Ar yra amžiaus limitas ir vadinamoji gaisrininkų pensija?
– Gaisrininkų pensija yra sukarintoje tarnyboje, čia tokios nėra.
– Ar atsimenate patį pirmąjį šiame darbe iškvietimą?
– Ne, matyt, tai buvo eilinis nedidelis gaisras. O štai mano kolega iki šiol atsimena pirmąjį išvažiavimą, nes buvo minus 28 laipsniai.
– Ar sunku dirbti gaisrininku? Gal dažnai vyksta kokie nors patikrinimai?
– Kai pripranti – nesunku, bet, nuvykus į gaisro vietą, būna visokių situacijų. Pasitaiko ir melagingų iškvietimų, tiesa, vis mažiau, nes šiais laikais jau nesunkiai viskas atsekama, nustatoma. Vyksta mokymai prie vandens telkinio, teoriniai ir praktiniai užsiėmimai.
– Kada statytas šis gaisrinės pastatas?
– Aš dar į mokyklą ėjau, kai statė. Apžvalgos bokštas jau nenaudojamas pagal paskirtį – būtų pavojinga net bandyti į jį įkopti.
– Ar jūsų šeimoje, giminėje yra daugiau gaisrininkų? Ir kaip reaguoja žmona, kai vyras visai parai išvažiuoja iš namų? Ar labai jaudinasi?
– Mano tėtis dirbo gaisrininku „Gintaro“ kolūkyje, buvo atsakingas už priešgaisrinę būklę. Tuo metu kiekvienas kolūkis turėjo gaisrinę. Žmonai, kad vyro nebus namie visą parą, privilegija – gali daryt, ką tik nori (šypsosi – red. past.).
Dėkoju už pokalbį! Sėkmės ir ramių dienų bei naktų, be ,,raudonojo gaidžio” keliamų gaisro pašvaisčių!
– Mūsų tarnyba pavojinga, bet įdomi. Gesinam gaisrus, padedam žmonėms gaisro vietoje. Be to, pasitaiko gelbėjimo darbų ekstremaliose situacijose. Turim du kovinius automobilius.
– Kodėl kovinius?
– Einame į kovą su ,,raudonuoju gaidžiu“. Reikia saugotis jo, to raudonskiauterio, ant stogo užskridusio, nes ugnis visada per stogą pereina.
– Kokia darbo specifika?
– Atidirbam visą parą, tada trys paros laisvos. Dabar prasidėjo žolės, krūmų deginimai, rudenį, būna, nemažai bėdų nutinka dėl kaminų. Kartais būna taip, kad visą mėnesį nėra jokio iškvietimo, o būna, kad vos ne per kiekvieną budėjimą tenka važiuoti. Gaisro gesinti išsiruošiam per minutę. Norėdamas dirbti tokį darbą, turi turėti pašaukimą padėti žmogui. Be to, reikia turėti tokių universalių savybių, kaip vikrumas, organizuotumas, gera ir greita orientacija.
– Ar tikrai įmanoma išsiruošti per minutę, jei jums paskambina naktį?
– Taip, viskas paruošta, sudėta (kitas kolega gaisrininkas atsineša ir pademonstruoja aprangą – red. past.). Negesinamas gaisras labai greitai išsiplečia, negalim užtrukti nė vienos sekundės. Dabar, kai toks sausas pavasaris, gaisrai labai negailestingi, ypač jei kyla ir įsiplieskia naktį, o ugniagesiai ne iš karto gauna pranešimą.
– Kokio dydžio yra ši ugniagesių įstaiga?
– Be mūsų – Kavarsko – komandos, Anykščių rajone dar yra šie ugniagesių padaliniai: Debeikių, Kurklių, Troškūnų, Skiemonių, Svėdasų, Traupio, Viešintų. Kavarsko ugniagesių komandoje dirba devyni žmonės. Jei nuvykę į iškvietimo vietą matom, kad reikia daugiau pajėgų, turim iš kur kviestis pagalbos.
– Budėsite parą, o tada?
– Po budėjimo bus trys laisvos paros.
– Visada dirbate po du?
– Mes dviese taip dirbame jau beveik 15 metų. Mano, kaip gaisrininko, darbo stažas jau gal net 20 metų siekia. Visą parą esame lyg uždaryti – negalim nė žingsnio žengti iš darbo vietos, turim būti pasirengę reaguoti. Pažiūrim televiziją, paskaitinėjam ką nors. Neretai tenka „atsėdėti“ tą laiką, o kartais labai įtemptas laikas būna ir fiziškai, ir psichologiškai. Retai, bet būna budėjimų, kai ir po vieną dirbame.
– Papasakokit dar ką nors apie savo darbo specifiką.
– Pagalbos centras 112 iškviečia gaisrininkus, jei reikia – ir policiją, greitąją. Jei namas dega, tada visada važiuoja gaisrinė iš Anykščių bei iš ten, kur arčiau. Tie, kurie pirmi nuvažiuoja, mato, ar reikia dar didinti pajėgas. Turim radijo stoteles, jos susietos su Pagalbos centru. Vartai atsidaro automatiškai. Mašinoje sudėta visa reikalinga įranga. Turim devynių metrų ilgio kopėčias, rezervuare vežamės tris kubinius metrus vandens. Jei neprivažiuojam, tiesiam linijines žarnas.
Patys žmonės nesisaugo ugnies. Juk reikia dūmų detektorius įsirengti, o ar visi turi? Kitam, žiūrėk, nesvarbu, kur parūkyti, kad ir lovoje… Gaisras labai greitai viską pasiglemžia. Kiekviena minutė matančiam gaisrą, bet laukiančiam gaisrinės, atrodo kažin kokia ilga. Būna, nulekiam į įvykio vietą, o žmonės pykdami klausia: „Kodėl taip ilgai važiavot?“ Visi, regėdami gaisrą, labai matuoja laiką. O juk mes darome viską, kad atvyktume kaip įmanoma greičiau.
– Ar yra amžiaus limitas ir vadinamoji gaisrininkų pensija?
– Gaisrininkų pensija yra sukarintoje tarnyboje, čia tokios nėra.
– Ar atsimenate patį pirmąjį šiame darbe iškvietimą?
– Ne, matyt, tai buvo eilinis nedidelis gaisras. O štai mano kolega iki šiol atsimena pirmąjį išvažiavimą, nes buvo minus 28 laipsniai.
– Ar sunku dirbti gaisrininku? Gal dažnai vyksta kokie nors patikrinimai?
– Kai pripranti – nesunku, bet, nuvykus į gaisro vietą, būna visokių situacijų. Pasitaiko ir melagingų iškvietimų, tiesa, vis mažiau, nes šiais laikais jau nesunkiai viskas atsekama, nustatoma. Vyksta mokymai prie vandens telkinio, teoriniai ir praktiniai užsiėmimai.
– Kada statytas šis gaisrinės pastatas?
– Aš dar į mokyklą ėjau, kai statė. Apžvalgos bokštas jau nenaudojamas pagal paskirtį – būtų pavojinga net bandyti į jį įkopti.
– Ar jūsų šeimoje, giminėje yra daugiau gaisrininkų? Ir kaip reaguoja žmona, kai vyras visai parai išvažiuoja iš namų? Ar labai jaudinasi?
– Mano tėtis dirbo gaisrininku „Gintaro“ kolūkyje, buvo atsakingas už priešgaisrinę būklę. Tuo metu kiekvienas kolūkis turėjo gaisrinę. Žmonai, kad vyro nebus namie visą parą, privilegija – gali daryt, ką tik nori (šypsosi – red. past.).
Dėkoju už pokalbį! Sėkmės ir ramių dienų bei naktų, be ,,raudonojo gaidžio” keliamų gaisro pašvaisčių!
